dienoraštis

Užteks. Venesuelos lupikautojai gali pasikarti ant savo stipriaisiais bolivarais apklijuotų plastmasinių medelių. Mes už 6 dienų žygį į vieną iš stalo formos kalnų Roraimą 500 litų tikrai nemokėsim. Turėjome minčių pamatyti šitą reikalą, bet sužinojus kainas visi planai kartu su plėšikais turų operatoriais išlėkė į kanalizacijos tiesiąją finišo žarną.

Tai asfaltuotas dviejų juostų raizgalas tarp Venesuelos kalvų ir palmių giraičių, vadinamas greičiausiu keliu visoje šalyje. Daugelis turistų jį pravažiuoja naktį, skubėdami iš Karakaso į Brazilijos pasienį ir nepamato aplink tvyrančio grožio. Mes pamatėm. Tris kartus.

Per likusias dvi dienas toliau vingiuojame ramiai Orinoko deltos kanalais ir tyrinėjame aplinką bei lankome indėnų kaimelius. Kai kurie iš jų tikrai gražūs ir jaukūs, tačiau paskutinei nakčiai gidas išrenka tokį, kuriame net ir pats jaučiasi nejaukiai.

Pirmąją naktį Orinoko deltoje praleidžiame hamakuose, vienoje iš indėnų bendruomenių. Kitą dieną sukirtę du manų paplotėlius „arepas“ ir paknaibę kiaušinienę „su kažkuo“, burzgiame į džiungles. Gidas mūsų mistinį virėją paliko krante užbaigti mūsų nesuvalgytos kiaušinienės ir vietoj jo į valtį pasodino jauną indėniuką. Šis turėtų mus lydėti džiunglėse ir parodyti, kaip indėnai randa nedidelių palmių „palmitų“, kurias vėliau suvalgo.

Valtis parpia, skaidydama vienos iš Orinoko deltos upių vandenį ir linksmai pašokinėdama ant kitų valčių atsiunčiamų bangų. Be mūsų valtyje dar yra keistas rubuilis, kuris prisistato esąs virėjas ir „Yamaha Enduro" variklį sukiojantis gidas, prie kiekvieno kaimelio nepamirštantis vietiniams indėnams šuktelti: „Pui!"

Tukupita – didžiausias miestelis Orinoko deltos regione, todėl čia anksčiau ar vėliau atsiduria visi deltą norintys pamatyti turistai. Kaip ir daugelis tranzitinių miestų, Tukupita gali pasiūlyti prekybininkų pilnas gatves, keletą viešbutukų ir krūvas turizmo agentų, griebiančių tave gatvėje už rankos ir siūlančių abejotinos vertės turus po Orinoko deltą.

Iš Anchelio krioklio grįžtame be didesnių nuotykių. Kelionė pasroviui greitesnė, vietovės jau pažįstamos, tad labiausiai nustebinti sugeba tik mažylis kiaulės, kurmio ir žiurkėno hibridas kapibara, gyvenantis aplankytame indėnų kaimelyje ir labiausiai už viską mėgstantis čiulpti turistų pirštus.

Išaušus kitam rytui su dviem vietiniais turistais iš Margaritos salos esame prijungiami prie naujos šurmulingos kompanijos. Iš viso mūsų valtyje bus devyni turistai, gidas, vairininkas ir irkluotojas. Smagi kompanija, nusiteikusi per pusdienį priplaukti prie didžiausio Venesuelos pasididžiavimo – Anchelio krioklio.

„Kada mūsų lėktuvas?“, - klausiam agentūros, pardavusios turą į Anchelio krioklį, darbuotojo. „Rytoj pusę septynių atvažiuosim jūsų paimti į svečių namus, o paskui žiūrėsim“, - atsako anas. Pasirodo, lėktuvų tvarkaraščių čia nėra. Į Kanaimą iš Bolivaro skrendama tada, kai pilotas užsimano.

Kilometro ilgio čiurkšlė, kuri sausuoju sezonu kartais išgaruoja, taip ir nepasiekusi žemės, o drėgnuoju sezonu retai kada išlenda iš debesų uždangos. Sausumos transportu nepasiekiama, gerai įslaptinta Kanaimos nacionaliniame parke, džiunglių ir kalnų upių globoje. Kodėl ten reikėtų trenktis? Ogi todėl, kad paskui savo anūkams galėtum pasakoti, jog matei aukščiausią krioklį pasaulyje.