dienoraštis

Yra Suriname tokia gera organizacija „Stinasu“, kuri rūpinasi savo šalies atogrąžų miškų išsaugojimu ir brakonierių šaudymu. Jiems priklauso fantastiška stovyklavietė ant Bronsbergo kalno, nuo kurios pradėjome savo pažintį su Surinamo provincija.

JAV reperiai „Cypress Hill“ yra sukūrę tokią trumpą dainelę apie kanapę. Dainelės nedaug, vos du žodžiai: „Legalize it“. Panašiai jaučiamės ir mes, kirtę Surinamo sieną – jau lyg ir šalies teritorijoje, bet vis dar prašantys, kad mus kas nors legalizuotų.

Pasimalėme mes Gajanos provincijoje kelias dienas ir supratome, kad nepaisant visų pavojų ir susišaudymų, geriausias dalykas čia – sostinė Džordžtaunas. Pasimalėme dar šiek tiek po kaimelius, kartą pernakvojome pakelės miestelyje labai lietuvišku vardu „Suddie“ ir grįžome iki Džordžtauno medinių senamiesčio griuvėsių.

Kai viešėdamas Gajanoje nusprendi aplankyti kokį atokesnį regioną, prieš akis išdygsta papildomų užduočių virtinė. Visuomeninis transportas čia ypač įdomus – nuo mikroautobusų iki valčių, arklių ar lėktuvų. Tik spėk keisti vežėčias...

Taip jau yra, kad kartą metuose atsibudęs jauti, jog kaulai tapo sunkesni, galva lenkiasi arčiau asfalto, o žemė labiau kvepia obuoliais. Vieną 2008-ųjų birželio septintosios rytą, nuvaikęs rasotą sapną nuo knyslės galiuko, šią neišvengiamą būtį pajuto ir palapinėje pabudęs kiauliukas.

Gaila tos Gajanos – šalis praktiškai neturi nieko, kas galėtų sudominti turistus. Bet kartu ir pikta, nes vienintelius dėmesio vertus objektus galima pamatyti už tokias sumas, kad ir Bronislovas Lubys gerai pagalvotų prieš pirkdamas. Supratę šitas tiesas nusprendėme kiek ilgiau pabūti Džordžtaune ir savo jėgomis pamatyti keletą Gajanos kaimukų, kad pajustume šiek tiek daugiau šalies gyvenimo.

Jeigu kada atvyksite į Gajaną ir pamatysite indiško gymio vaikiną, keliantį rankas į viršų ir šaukiantį "Į sveikatą!", nenustebkite - tai Filipas. Mūsų mokinys. Jis su savo draugeliais nuolat malėsi mus į svečius priėmusios vokietės Betinos namuose ir, švelniai tariant, praskaidrino ir taip nenuobodžią Gajanos kasdienybę.

Nors iš Venesuelos atkeliavome Brazilijon, čia ilgai nesėdėjome. Žydrė per trejetą dienelių brūkštelėjo naują straipsnį „Verslo klasei“, Valdas šiaip pabimbinėjo Boa Vistoje ir galiausiai sutvarkę visus reikalus pakilome Gajanos užkariavimui.

Rikiuojame pačius smagiausius kelionės Venesueloje įspūdžius ir labiausiai buitį apkartinusias bėdas, kad ateities kartoms paliktume šiek tiek daugiau informacijos. Pabaigai pasilikome ir keletą kelionės sąsiuvinio paraštėse nugulusių pastebėjimų, kuriuos panaudosime čia, užversdami Venesuelos knygą.

Kavanajeno miestelį įkūrė misionieriai, be religijos vietiniams indėnams atnešę ir daug kitų stebuklų. Namai sumūryti iš akmenų, o ne kokio puskvailio molio. Internetas nemokamas (!), kad bendruomenė pasaulį pažintų. Vidury kaimo greta bažnyčios stovi mokykla – universitetas, kad jaunuoliai gerą išsilavinimą gautų. Štai taip gyvena indėnai Venesueloje.