dienoraštis

Maloni moteris Gvatemalos oro uosto turizmo biure niekaip nesuprato, kokių velnių aš nevažiuoju tiesiai į Antigvą? Kokie 99 proc. turistų iš pilko, pavojingo ir didelio Gvatemala Sičio iškart vykdavo į greta esančią senąją sostinę Antigvą. Būtų tas pats, jeigu visi atvykę į Vilnių iškart pultų važiuoti į Trakus. Tiesa, pas mus kitaip, Vilniuje irgi yra į ką pažiūrėti ir ką nuveikti, o štai Gvatemala Sitis arba tiesiog Guate – visiškai neįkvepianti vieta. Bent jau tokį įspūdį susidarau su taksistu lėkdamas kvadratinėmis gatvėmis į Rytinę autobusų stotį.

Žydrė fiziškai jau namuose, tačiau crossroad.lt ji vis dar keliauja ir netrukus susitiks su manimi Hondūre. Todėl perimu įrašų vadžias ir per artimiausius kelis tekstus papasakosiu, ką paprastas biuro darbuotojas iš Lietuvos gali patirti, jeigu netyčia ištrūktų iš savo biuro trim savaitėm. Jokių kelionių agentūrų, jokio išankstinio plano ir netgi jokių konkrečių minčių, ką norėtųsi pamatyti per atostogas. Tik viena svajonė – nardymas. Galbūt. Ir iš anksto atsiprašau – šiame tekste nuotraukų nebus.

Išsiskirsčius šauniai keliautojų kompanijai, ir vėl stojau ant kelio viena. Buvo kiek liūdna apleisti perpildytus „dormo“ stiliaus kambarius su netvarkingai išmėtytais čiužiniais ant grindų. Atrodė, kad bent kuriam laikui baigėsi bendri vakarienių gaminimai, sėdėjimai kieme prie bendro stalo ar alaus gurkšnojimas paplūdimyje. Tad ant kelio stojau apimta kiek melancholiškos nuotaikos – nepaisant to, pasigavau pirmą transporto priemonę, vežančią link miestelio, iš kurio keltai nugabena keleivius į Ometepe salą.

Jau rašiau apie vieną Centrinės Amerikos šalį – Salvadorą, kad ten puikus maistas ir nuostabūs žmonės? Tai dabar pamirškit. Įvažiuoji į Nikaragvą, ir supranti, kad čia žmonės gal net dar nuostabesni, o maistas dar geresnis. Todėl iš anksto atsiprašau, kad čia nelipau į jokius vulkanus ir gamtos daug neatradinėjau – Nikaragvoje mane įtraukė bendravimas su vietiniais ir ne mažiau įdomūs pašnekesiai su kitais keliautojais.

Vos įvažiavusi į Salvadorą pasijutau, kad vėl esu mažas žmogus. Nors apie tai anksčiau lyg ir neprasitariau, iš tiesų Gvatemaloje buvau tokia didelė, kokia nesijaučiau iki tol tikriausiai niekada.

Ko gero, būčiau praleidęs dar vieną nuobodų savaitgalį Vilniuje, tačiau draugai neleido. Spontaniškai kilusi idėja pakeliauti į žiemos gniaužtų užkluptą Nidą mikliai išsivystė į planą. Išvažiuojame penktadienį po darbų, iki vakaro pasiekiame Nidą, apsigyvename nuomojamame bute ir iki sekmadienio popietės - chill out. Rezultatas pavyko, todėl įsiterpsiu į Žydrės nuotykių seriją su trumpu savo fotoreportažu.

Pakaitinusi padus kopdama į ugnikalnį, netrukus nusprendžiau juos atvėsinti ežero vandenyje. O kodėl ne, jei mažiau nei už šimto kilometrų tyvuliuoja, sakoma, gražiausias Gvatemaloje Atitlano ežeras.

Kai kurie grįžo iš Pakajos vulkano iki kraujo nusibrozdinę kojas ar rankas, kiti – išsilydžiusiais padais, dar kiti – persirūkę iki nukritimo, tuo tarpu aš, palyginti su visais čia išvardintais – be didelių nuotykių.

Stebėtinai greitai atgavusi savo kuprinę (jau kitą rytą ji buvo atskraidinta pirmuoju lėktuvu iš Majamio), palikau Gvatemalos miestą ir išmainiau jį į netoliese įsikūrusią „turizmo sostinę“ Antigvą.

24 valandos kelyje be jokio miego, tris valandas vėluojantis lėktuvas ir pamestas bagažas - tai praktiškai ir visi pirmos kelionės dienos nuotykiai...