Papasakosime apie vieną smagų nutikimą Velykų sekmadienio vakare, kurio liudininkais tapome mes, kartu su kaimynystėje gyvenančiais belgais. Tačiau pirmiausiai turėsite atspėti mįslę – ką daro tas vyriokas nuotraukoje?
Ne, tai ne Osama, grįžtantis suvesti likusių sąskaitų. Tai net ne vienišas žudikas, besitaškantis turistų krauju. Šis vyriokas – paprastas Santa Fe kaimelio gyventojas, parodęs mums paprastesnį būdą, kaip pasigaminti sau vakarienę.
Nežinome net jo vardo – kiekvieną kartą to paklausius, jis atsakydavo kažką panašaus į „pasauliui nesvarbus mano vardas“. Taip ir praminėme jį „pasauliu“, originalo kalba – senjoru El Mundo.
Pradedame gaminti vakarienę.
Pirmas žingsnis: apvyti palmės kamieną dviem virvėmis, sudarant kilpas kojoms įkišti. Kai viena kilpa užsifiksuoja, kitą galima atpalaiduoti ir permesti aukščiau. Pramokus šio meno galima per porą minučių įlipti į kelių metrų aukščio palmę. Alpinistų terminologija kalbant, tai kažkas truputį panašaus į priešistorinius žumarus (arba žmarus). 🙂
Antras žingsnis: pasiekus palmės viršūnę, sutvirtinti abi virves, pradėti krapštyti kokosus ir mėtyti juos žemėn. Pakankamai pavojingas užsiėmimas stovintiems apačioje ir žiopsantiems, kas dabar bus.
Trečias žingsnis: sliuogti žemyn.
Ketvirtas žingsnis: ilgu peiliu apkapoti kokosus taip, kad būtų praskelta nedidelė anga į viduje esančią ertmę su kokosų pienu.
Penktas žingsnis: ragauti. 🙂 Žiauriai skanus dalykas.
Šeštas žingsnis: išgėrus pieną, perskelti kokosą ir kietesniu žievės gabalėliu išskobti dieviškai gardų kokoso vidų.
Septintas žingsnis: sumokėti senjorui El Mundo porą bolivarų už spektaklį, kad galėtų, kaip pats užsiminė, nusipirkti romo. Ką gi, skanaus ir jam, ir mums, ir jums, jei kada sugalvosite tokiu natūraliu būdu pasigaminti vakarienę.