TRANSPORTO NUOMA - AUTONUOMA KAUNE VILNIUJE

Category Archives: Kelionės

Poilsinės ir pažintinės kelionės aplink pasaulį

Vakarienė Santa Fe kaimelyje

Posted on by Posted in Kelionės Leave a comment

Papasakosime apie vieną smagų nutikimą Velykų sekmadienio vakare, kurio liudininkais tapome mes, kartu su kaimynystėje gyvenančiais belgais. Tačiau pirmiausiai turėsite atspėti mįslę – ką daro tas vyriokas nuotraukoje?

Ne, tai ne Osama, grįžtantis suvesti likusių sąskaitų. Tai net ne vienišas žudikas, besitaškantis turistų krauju. Šis vyriokas – paprastas Santa Fe kaimelio gyventojas, parodęs mums paprastesnį būdą, kaip pasigaminti sau vakarienę.

Nežinome net jo vardo – kiekvieną kartą to paklausius, jis atsakydavo kažką panašaus į „pasauliui nesvarbus mano vardas“. Taip ir praminėme jį „pasauliu“, originalo kalba – senjoru El Mundo.

Pradedame gaminti vakarienę.

Pirmas žingsnis: apvyti palmės kamieną dviem virvėmis, sudarant kilpas kojoms įkišti. Kai viena kilpa užsifiksuoja, kitą galima atpalaiduoti ir permesti aukščiau. Pramokus šio meno galima per porą minučių įlipti į kelių metrų aukščio palmę. Alpinistų terminologija kalbant, tai kažkas truputį panašaus į priešistorinius žumarus (arba žmarus). 🙂

Antras žingsnis: pasiekus palmės viršūnę, sutvirtinti abi virves, pradėti krapštyti kokosus ir mėtyti juos žemėn. Pakankamai pavojingas užsiėmimas stovintiems apačioje ir žiopsantiems, kas dabar bus.

Trečias žingsnis: sliuogti žemyn.

Ketvirtas žingsnis: ilgu peiliu apkapoti kokosus taip, kad būtų praskelta nedidelė anga į viduje esančią ertmę su kokosų pienu.

Penktas žingsnis: ragauti. 🙂 Žiauriai skanus dalykas.

Šeštas žingsnis: išgėrus pieną, perskelti kokosą ir kietesniu žievės gabalėliu išskobti dieviškai gardų kokoso vidų.

Septintas žingsnis: sumokėti senjorui El Mundo porą bolivarų už spektaklį, kad galėtų, kaip pats užsiminė, nusipirkti romo. Ką gi, skanaus ir jam, ir mums, ir jums, jei kada sugalvosite tokiu natūraliu būdu pasigaminti vakarienę.

Kas gali nutikti kelionėje blogo?

Posted on by Posted in Kelionės Leave a comment

Kad neatrodytų, jog mūsų gyvenimas cukrumi barstytas ir sūriu jūros vandeniu nulaistytas, pateikiame ir daugelio iki šiol nutikusių blogybių santrauką. Kaip sakoma, padės pilną paveiksliuką susidėlioti.

Svoris

Kuprinės išvykstant svėrė tiek, kad išgąsdino net mus pačius – oro uoste sumetę daiktus ant svarstyklių prie check-in pamatėme, kad Žydrės nugara papildomai pasunkėja 16, mano – 20 kilogramų. O taip stengėmės, gramus skaičiavome…

Jau Ispanijoje supratome, kad kuprinių svoris yra blogis. Kol nuvykome iki mūsų draugo Rubeno namų, dar kokias dešimt minučių stengėmės sureguliuoti kvėpavimą prie laiptinės durų. Tada nusprendėme ryžtingai mažinti kuprinių svorį. Bet… Tai nėra taip lengva.

Kaip gali palikti savo mylimiausius marškinėlius ar kokį prakeiktą dušo želė, jei nežinai, kada jo gali prireikti? Laimei, netikėtai atradau, kad į kelią per neapsižiūrėjimą pasiėmiau net du puspilnius šampūno buteliukus. Vienas be jokios sąžinės graužaties liko Rubenui. Žydrė tuo tarpu guodėsi, kad kasryt suvalgo po vieną iš namų pasiimtą traputį, taip sumažindama kuprinės svorį 50 gramų. Irgi šis tas.

Šiuo metu mūsų kupriukai jau sveria mažiau – įpratome beveik kiekvienoje nakvynės vietoje palikti po kokį niekutį, taip bent psichologiškai sumažindami savo naštą. Kita vertus, ir nugaros jau pradeda priprasti.

Pinigai

Apie Venesuelos pinigų sistemos gudrybes jau rašiau, tad daugiau neišsiplėsdamas galiu tik pasikartoti, kad ši problema išlieka. Mano dolerių atsargos jau išseko, Žydrė dar turi šiokį tokį šiaudą, bet jeigu ir Trinidade nepavyks susitarti su bankomatais, bus negerai.

Karštis

Iš pradžių saulė čia labai maloni. Visas kūnas tiesiog traukia pirmuosius spindulius ir stengiasi pamiršti žiemišką Lietuvos šaltį. Po to karštis jau pradeda truputį varginti, o saulė jau degina kūną tiesiogine prasme, palikdama skaisčias raudonas dėmes ant sprando, kurias vėliau labai skauda.

Pirmą karščio bangą patyrėme dar Karakase, stovėdami eilėje prie keltuvo į netoliese esantį kalną. Tai truko tris valandas, po kurių atrodžiau, tarsi kažkas ant mano kūno būtų prisukęs raudoną galvą ir raudonas rankas.

Vėliau nuotykiai tęsėsi Santa Fe paplūdimiuose, kur net stipriausi kremai nepadėdavo normaliai pasikaitinti po saulute. Naktimis dejuoti iš skausmo nereikėjo, bet prieš versdamasis ant kito šono, turėdavai pabusti ir gerai pagalvoti, ar verta.
Ir turbūt nereikia pasakoti, kad ryte vis tiek pabundi anksčiausiai, nes kambary, nepaisant visų ventiliatorių, dažniausiai būna taip tvanku, kad daugiau nieko nesinori, kaip užsimesti ką nors ir šauti į lauką – ten vėsiau.

Dantys

Žydrei kaip ir nieko, o man vis dar nesibaigia dantų skausmai. Ta gudruolė savo dantukus susitvarkė laiku, likus dar metams iki kelionės, o aš – paskutiniomis savaitėmis. Todėl nenuostabu, kad ir dabar dar kartais turiu pabusti naktį dėl maudžiančio danties ir įkalti vieną kitą tabletę.

O dar ir liežuvis nuo paskutinių stomatologės nuskausminamųjų vaistukų dozės kažko neatsigauna – vienas šonas vis dar išlieka aptirpęs. Žiūrėsim, kurlink tai progresuos.

Keistuoliai

Iš dainos žodžių, kaip ir iš maldos velnio neišmesi. Taip ir čia – net pačioje gražiausioje vietelėje netrunka pridygti keistuolių, iš kurių kiekvienas savaip eina iš proto. Vienas, užsimovęs šortus ant kelnių ir ant nugaros nešiojantis savo paties nusimegztą kuprinę, tikina esantis alpinistas ir siūlo kelionę į netoliese esančias olas.

Kitas, jau minėtas senjoras El Mundo, kiekvieną rytą apdalina kokosais ir prašo pinigų romui. Dar kitas, sutiktas Karakase, nuolat rasdavo progą paprašyti smulkių, o negavęs garsiai šaukdavo ir baksnodavo pirštais. Buvo gal dvidešimtmetis, o atrodė baisiai – purvini balti šortai, iš kurių kyšo nutrintų stringų dirželiai, blizgantys aptempti marškinėliai ir spuogais nusėtas veidas.

Kitas, kaip blakė, prisvildavo kiekvieną vakarą, aiškindamas, kaip čia pavojinga, ir tikindamas, jog dar su mumis susitiks. Dar kitas visą vakarą žiūrėjo į mus ir kažką kalbėjo, badydamas pirštais į orą… Visų tų, periodiškai siūlančių ką nors nusipirkti, tiesiog neskaičiuojam. Tiesą pasakius, Indijoje baisiau, bet ir Venesueloje, ypač turistinėse vietose, nėra ramybės.

Smulkmenos

Visa kita, bent jau kol kas, dar nėra labai blogai. Muzika vis dar patinka, nors kasdien autobusuose, kavinėse ir visur kitur gaunant tokius jos kiekius, nežinia, kaip bus toliau. Kartais naktimis kandžioja uodai, kurie čia gana gudrūs – gali visas išsiteplioti priemonėmis nuo uodų, bet jie vis tiek ras kokią vietelę už ausies, kur tepalo nepateko, ir caktels.

Jau buvo ir pamestų kambario raktų (mea culpa), ir per didelių sąskaitų kavinėse, ir minusinių temperatūrų tarpmiestiniuose autobusuose, kai apsikloji viskuo, ką turi, ir stengiesi įveikti tą oro kondicionieriaus prakeiksmą, sukoncentruodamas dėmesį į rodomą filmą apie aligatorių…

Štai, Žydrę neseniai skruzdės užpuolė. Susirado saldžiausias džiovintų vaisių atsargas jos kuprinėje ir ten apsigyveno. Neseniai išgyvendinome jas į vonios kambarį viename viešbutukyje, bet nežinia, ar visas.

Taigi šio to jau buvo, šio to dar tikriausiai bus. Kol kas su viskuo galima susitaikyti ir sugyventi, o iš sudėtingesnių situacijų greitai ištraukia vietinių žmonių nuoširdumas ir mūsų tarpusavio „susigrojimas”.

Visa tai tik smulkmenos. Taip norėtųsi, kad ir toliau nemalonumai būtų tik smulkūs ir neverti dėmesio, o geri dalykai – tokie geri, kad užgožtų visą kitą.

Argentina – Brazilija – Paragvajus ir kriokliai

Posted on by Posted in Kelionės Leave a comment

Kaip trys valstybės krioklius pasidalijo…

Iš Urugvajaus atvykę į Argentiną, planuojame pamatyti dar vieną didelį dalyką – Iguazu krioklius. Tai ne šiaip kriokliai, o ištisas krioklynas, įsitaisęs trijų valstybių – Argentinos, Brazilijos ir Paragvajaus – sienų susikirtime. Kas sekundę čia žemyn garma milijonai litrų vandens, sako, kartais nugarma ir vienas kitas turistas. Mes ten vykstame ne garmėti, o tik pasigrožėti ir smagiai praleisti savo paskutinę savaitę Argentinoje.

Eidami ilgu turistams įrengtu keliu virš upės vandens, pirmiausiai išgirstame galingą triukšmą, o pačioje takelio pabaigoje pamatome ir galutinį tikslą – į pragaro nasrus krentančią vandens sieną. Dangumi ritinėjasi saulė, todėl putoto krioklio apačioje nuolat kabo vaivorykštė. Tas vaizdas paprasčiausiai hipnotizuoja.

Dabar suprantame, ką turėjo mintyse Trinidade ir Tobage gyvenanti vokietė Gunda, kai mums ten viešint pasakojo apie savo kelionę prie Gajanoje esančio Kajeteuro krioklio. „Man tikrai kilo noras tiesiog į jį šokti. Kiti grupės kolegos sakė pajutę tą patį, po to gidas patvirtino, kad taip galvoja dažnas krioklio lankytojas“, – tada pasakojo Gunda, o mes dabar pajutome, jog stebint tą nepaliaujamai žemyn krintančią vandens masę, tikrai kyla noras su ja susijungti. Vienas „op“ ir visko pradžia. Gerai, kad turėklai aukšti – atbaido entuziastus nuo panašių minčių.

Velnio nasrais vadinamas krioklys yra paskutinė mūsų vizito į Iguazu stotelė, tačiau kelias iki jos buvo netrumpas. Per pastarąją savaitę spėjome keturis kartus kirsti valstybių sienas ir netgi aplankėme paskutiniąją tamsiąją dėmę mūsų kelionės po Pietų Ameriką žemėlapyje – Paragvajų. Bet apie viską iš pradžių.

Piemenų kraštas

Argentina garsi dėl futbolo (nors mums viešint Čilėje Maradonos kareiviai pasikrovė nuo Bolivijos 6:1, tačiau šį pralaimėjimą žaidžiant beveik keturių kilometrų aukštyje esančiame La Paze galima suprasti) ir maisto. Argentiniečiai dievina jautienos patiekalus ir iš parėžto jautuko gali padaryti tikrų stebuklų. Čia reikia pastebėti, kad prieš parėžiant jautuką, tenka jį neblogai prišerti, o kad sultingos žolės parupšnoję jautukai neišsilakstytų, juos gano piemenys. Ispaniškai kalbant, gauchos.

Matuodami nesibaigiančius Argentinos ir Urugvajaus kelius, matėme daug gauchos. Visada ant savo arklių, pasitempę, tvarkingi ir išdidūs. Tačiau atvykę į Argentinos miestą Mercedes supratome, kad šie piemenys dar gali būti ir puošnūs.

Netgi jei gaucho jau seniai nebeturi savo arklio ir dabar važinėja autobusu, susiversdamas eilinį „Quilmes“ alaus butelį stoties kavinėje jis vis tiek atrodo nepriekaištingai: tamsios tvirtos medžiagos kelnės, į jas sukimšti balti marškiniai be jokių prakaito dėmių, elegantiška skarelė po kaklu, riesti ūsai ir žavinga skrybėlė.

Tačiau tai dar ne viskas. Svarbiausias piemenų aksesuaras yra kelnių diržas. Tai yra tikrų tikriausias „pimp“. Kitaip tariant, kol lietuviai Marijampolės rajone vargsta, tiuninguodami savo „opelį“ ir bandydami iš jo padaryti „poršą“, Argentinos piemenys tiuninguoja savo diržus. Raišteliai, brizgalėliai, pakabukai, metaliukai… Ir visa tai ant masyvaus tikros jaučio odos gabalo.

Mes, deja deja, tokių diržų neturime, galbūt todėl Mercedes miestelyje trumpam praganome savo sėkmę. Planavome iš čia kelioms dienoms nuvykti į netoliese esančias pelkes, turistų mėgstamas dėl gyvūnijos ir netgi vadinamas Argentinos Pantanaliu (tai visame pasaulyje žinomo Brazilijos pelkyno pavadinimas). Deja, autobusas ten vyksta tik vienas per dieną, mums visi sutikti žmonės tvirtina, kad bilietai perkami autobuse, tačiau jam atvykus sužinome, kad bilietus reikėjo pirkti kažkokioje kontorėlėje ir vietų jau nebėra. Visas užėmė diržuotieji piemenys. Kiek pyktelėję nusprendžiame daugiau laiko nebeaukoti ir pajudame į kitą Argentinos miestą Posadas, esantį visai greta Paragvajaus sienos.

Brazilai vėl stebina savotiška tvarka

Posadas mieste praleidžiame tik vieną vakarą ir to užtenka. Magnetiniai laukai nesutampa, todėl valkiodamiesi centrinių kvartalų kvadratinėmis gatvėmis neatrandame visiškai nieko įdomaus. Kitoks vaizdas laukia, kai kitą rytą įvažiuojame į Paragvajaus miestą Encarnacion, čia prisimename, kad yra ir kitokia, gerokai mažiau civilizuota Pietų Amerika. Praleidžiame Paragvajuje vieną naktį, tačiau apie ją papasakosime kitame tekste, kuris visas bus dedikuotas Paragvajui. Dabar grįžkime prie krioklių.

Vėl trigubas pasienis, jau antras šios kelionės metu. Pirmasis buvo prie Amazonės upės, kur susikerta Kolumbijos, Brazilijos ir Peru sienos. Praėjo beveik metai ir mes vėl esame trigubame pasienyje. Šįkart ribojasi Paragvajaus, Brazilijos ir Argentinos valstybės. Šį trisienį turistai mėgsta kur kas labiau, nes būten čia galima pamatyti vienus gražiausių krioklių pasaulyje. Iguazu krioklynas toks didelis, kad jį be didesnių problemų pasidalina Brazilija su Argentina.

Paragvajus lieka nuskriaustas, tačiau jie patys kalti – savo krioklius užtvenkė ir pasistatė didžiausią pasaulyje hidroelekrtinę. Pinigai suviliojo… Mūsų elektrinė nedomina, todėl iš Paragvajaus pusės skubame į Braziliją. Taip skubame, kad įlekiame į šalį sutrešusiame autobuse net negavę sienos kirtimo antspaudo pase. Vėliau suprasime, jog paragvajiečiams sienos kirtimo procedūros yra hasta los huevos (isp. „iki kiaušių“ arba tiesiog „dzin“).

Brazilija… Šįkart įlindome į šalį netikėtai lengvai – nei vizų, nei pasienio procedūrų. Tačiau lengvatos baigiasi. Brazilai ir čia reikalus dėlioja pagal savo tvarką. Vienas autobusas į vieną stotį, kitas – į kitą, trečias – iki nacionalinio parko, ten keliasdešimties litų mokestis ir ketvirtas autobusas. Atrodo, smulkmenos, tačiau sugaištame kelias brangias valandas. Gerai, kad braziliškoji Iguazu pusė turi mažiau pramogų turistams. Norėdamas čia gali ir laiveliais paplaukioti ar lėktuvėliais paskraidyti, tačiau keliaujantys taupiai iš esmės ras tik vieną takelį paupiu, kurį neskubėdami įveiks per valandą.

Didžiausia takelio gėrybė – vaizdas į Argentinos pusėje esančius krioklius. Žygelio pradžioje jie primena menkas nuo skardžio tekančias vandens sroveles – netgi pradedame bijoti, kad atvykome blogu metu, kai kriokliai nusekę.

Vėliau vaizdas kiek pradeda gerėti ir prieš akis išlenda vis daugiau gurgiančių vandens čiurkšlių. Viso dėmesio jos neprikausto, nes lygiai taip pat įdomu stebėti ir aplink laigančius meškėnus ar plazdenančius drugelius. Meškėnai mums primena, kad esame džiunglėse Jie čia yra tikrieji šeimininkai, atsainiai tipenantys turistų takeliu, periodiškai išnaršantys šiukšlinių turinį ir nekreipiantys nė mažiausio dėmesio į turistų gaują.

Kurį laiką esame lydimi maisto ieškančių meškėnų bandos, kol galiausiai jie dingsta džiunglėse, vėl palikdami mus drugelių ir krioklių globai. Vis artėjantis kriokimas žadina vaizduotę – netrukus prieisime pagrindinį krioklį, vadinamą Velnio nasrais. Štai čia išnyksta visi nuogąstavimai, kad atvykome ne laiku – užtenka ir vandens, ir vaivorykščių, ir grožio. Tik vietos nuotraukoms trūksta.

Praleidę pakankamai laiko pagrindinėje krioklių apžvalgos aikštelėje, liftu pakylame iki kavinių zonos ir kartu su vėl atsiradusiais meškėnais sulaukiame autobuso. Mes išvažiuojame, meškėnai lieka. Gal ir gerai – sako, nėra ko su jais draugauti, ypač siūlyti maisto. Tada gyvūneliai paklaiksta ir netgi gali apdraskyti, reikalaudami daugiau lauktuvių. Tegu susiranda patys, o mes ieškoti maisto skubame į Argentiną, mat dabar jau galime pagrįstai sakyti, jog ten gaminamas geriausias Pietų Amerikoje maistas.

Brazilija pradėk, Argentina užbaik

Į Argentiną prasmunkame vėl šiek tiek keistai. Vairuotojas mums paaiškina, kad Brazilijos išvykimo antspaudo pase nereikia, nes neturime įvažiavimo antspaudo, o štai argentiniečiai įvykimo žymą palieka. Visiška makalynė, dėl kurios šiek tiek nerimaujame: bet kuris akylesnis pasienietis pastebėtų, jog į Argentiną įvažiavome neišvykę iš Paragvajaus. O jeigu dar sužinotų, kad per tą laiką spėjome pasisvečiuoti Brazilijoje…

Tačiau mes jau Argentinoje ir esame laimingi. Nebuvome vos porą dienų, bet jau spėjome pasiilgti. Šioje pusėje esantis Puerto Iguazu miestelis daug mažesnis ir jaukesnis už Brazilijos pusėje esantį Foz do Iguazu ar paragvajietišką Ciudad del Este. Aišku, labai turistinis, tačiau įsitenka visi: ir norintys pagyventi bei pavalgyti gražioje sintetinėje aplinkoje, ir keliaujantys taupiai. Argentinietiška Iguazu pusė yra visai greta Puerto Iguazu miestelio, o pats parkas brangesnis už brazilišką, bet ir veiklos čia gerokai daugiau. Visų pirma, praeiname „žaliąją trasą“ – keliolikos minučių trukmės žygelį per džiungles. Medžiais karstosi labai juokingos beždžionės su meškiuko ausimis, o aplink zuja būriai drugelių. Tupia ant kuprinės, skraido aplink galvą ir yra labai gražūs.

Išlindus iš džiunglių prasideda krioklių stebėjimas. Dabar patikrinsime, kodėl visi sutartinai rekomenduoja iš pradžių pamatyti Brazilijos krioklių pusę, o vėliau atplankyti ir argentinietišką. Pasirodo, jie yra teisūs – braziliški vaizdai puikūs, tačiau argentiniečių pusėje tų vaizdų gerokai daugiau. Urugvajuje sutikta lietuvių šeima apibūdino šitą reikalą labai tiksliai: Brazilijoje tu į krioklius žiūri iš šono, o Argentinoje tiesiog esi kriokliuose.

Argentiniečiai labiau pasirūpinę turistų pramogomis. Vaikščiotojams nutiesta keletas apžvalgos takų, norintys sušlapti gali sėsti į valtis, kurios priplaukia prie krioklio tiek, kad sausų nelieka. O kur dar visokie kajakingai, raftingai ir t.t. Sako, anksčiau buvo viena egzotiška pramoga, kai vietiniai didžiausiojo – Velnio nasrų – krioklio viršuje turistus priplukdydavo su valtele prie pat krioklio krašto, tačiau kartą valtininkas neišlaikė ir su vokiečių grupe nugarmėjo į nebūtį. Netrukus ši pramoga buvo uždrausta. Koks skirtumas – vis tiek nesiryžtume.

Užtai ryžtamės ilgiems pasivaikščiojimams apžvalgos takeliais. Turistų nedaug, todėl galima ramiai mėgautis, užuot stengusis neužminti kam nors ant kojos ar nepapulti į kieno nors kadrą. Pirmiausiai pasivaikščiojame viršutiniu taku, vėliau nusileidžiame į apatinį ir dar spėjame nuplaukti į greta esančią salą. Čia karštis mus įveikia, todėl iš miško beveik neišlendame.

Papietavę sėdame į traukinuką ir per džiungles nuvykstame iki šios dienos vinies – Velnio nasrų krioklio. Tai pats įspūdingiausias reginys visame Iguazu parke, įskaitant ir brazilišką pusę. Neįsivaizduojamas vandens kiekis kliokia žemyn ir hipnotizuoja akis. Nesinori daugiau niekur eiti ir nieko veikti, tiesiog sėdėti, prie krioklio, gerti matę, stebėti putose nupieštas vaivorykštes ir klausytis to pragariško garso.

Deja, artėja paskutinio traukinuko išvykimo laikas, o dar reikia skirti bent penkiolika minučių virš vandens nutiestam takeliui įveikti. Išeiname nenoromis, tačiau džiunglių dievas mums kiek kompensuoja išsiskyrimo su kriokliu kartėlį – važiuodami atgal pamatome dar kelias beždžiones, kapibarą, keletą medžiuose tupinčių tukanų ir šiaip visokių graužikų, įskaitant ir jau minėtus meškėnus. Sako, retai tiek pasiseka pamatyti per vieną apsilankymą. Puiki pridėtinė vertė, kurios čia atvykęs visai nesitiki. Galvoji, jog pamatysi krioklius ir tiek, o čia dar visas gyvūnėlių būrys…

Kad ir kaip ten būtų, iš krioklių šlovės čia niekas neatims. Grįžę į svečių namus dar ilgai ausyse girdime jų ošimą, o vakarienei jau paskutinį kartą kirsdami puikų didkepsnį džiaugiamės tokia nata pabaigę kelionę po Argentiną. Tiesa, dar pabandome palyginti Iguazu su kelionės pradžioje matytu Anchelio kriokliu, tačiau šį užsiėmimą tenka greitai mesti – tai visiškai skirtingi reginiai, tačiau abu lygiai taip pat verti dėmesio.

Kelionė į Paragvajų

Posted on by Posted in Kelionės Leave a comment

Paskutinė nuspalvinta dėmė Pietų Amerikos žemėlapyje

Turistų čia mažai. Galima juos suprasti: Paragvajus tarp įspūdingiausių turistinių objektų yra įrašęs hidroelektrinę (tvirtina, kad ji didžiausia pasaulyje) bei džiungles, į kurias net nelabai aišku, kaip patekti svetimšaliams. Dar yra keli jėzuitų misijų griuvėsiai ir… Kas dar? Savaitę blaškėmės po šalį, bandydami atrasti tą praleistą grandį, tačiau jos taip ir nesuradome. Tad leiskite mums pabūti subjektyviems ir pasakyti – Paragvajus yra keista šalis.

Paragvajaus tyrinėjimai prasideda dar Argentinoje, kai Posadas miesto gatvėje pamatome autobusą su užrašu „Encarnation“. Taip pavadintas greta esantis Paragvajaus pasienio miestas. Sėdę į autobusą gana lengvai kertame sieną ir pase įsigyjame naują antspaudą gražuolį – paskutinė detalė Pietų Amerikos žemyne įklijuota į savo vietą. Paragvajus buvo tai, ko mums trūko, tad dabar nebetrūksta nieko.
Pirmieji metrai naujoje žemėje primena, kad Argentina, Čilė ir Urugvajus mus išlepino. Jau buvome pamiršę apie purvą, miestus – turgus, prie tavęs nuolat lendančius prekeivius ir ore tvyrantį nepasitikėjimo jausmą. Štai, prieina apkūnus metisas su lapelių šūsnimi ir kažką pakeverzojęs atkiša tau bilietą. Nežinai, galioja jis ar ne, bet kito pasirinkimo tiesiog nėra. Vėliau pasirodo, kad galioja, todėl nieko nelaukdami iš Enkarnation pajudame į Ciudad del Este, pakeliui numatę vieną stotelę ties žymiais jėzuitų misijos griuvėsiais.

Beveik nežinomas UNESCO paveldas

Mūsų autobusas yra erzinimo viršūnė: važiuoja vidutiniu 15 km/h greičiu ir kas penkias minutes sustoja pakelėje. Laiką matavome – lygiai kas penkias minutes! Galbūt taip yra dėl to, kad kelias aktyviai tvarkomas, tačiau netrukus suprantame ir kitą priežastį. Paragvajuje autobusai sustoja kiekvienam ranką pakelusiam praeiviui. Pastarieji tai žino, todėl net nesistengia eiti į stotelę, jie tiesiog nuolat stabdo autobusą, braunasi į vidų ir nežmoniškai prailgina ir taip netrumpą kelionę. Todėl džiaugiamės, kad nereikės tokiu tempu vykti iki pat Ciudad del Este – keturių valandų kelias tikriausiai taptų keturiolikos valandų katorga. Išlipame pakeliui, prie vienos geriausiai išsilaikiusių jėzuitų misijų.

Sumanieji jėzuitai Pietų Amerikoje pasidarbavo iš peties, steigdami savo gyvenvietes – misijas, viliodami į jas indėnus, atversdami juos į reikiamą tikėjimą ir taškydami civilizaciją po laukinius kraštus. Deja, praėjus keliems šimtmečiams iš jų misijų liko labai nedaug. Kai kurios restauruotos, o štai mūsų pasirinktoji netgi yra įtraukta į UNESCO paveldo sąrašus. Sakoma, kad tai mažiausiai lankomas UNESCO objektas pasaulyje. Tai gali būti tiesa.

Pirmiausiai net nepavyksta susimokėti už įėjimą: keisdamiesi valiutą pasienyje gavome per didelio nominalo banknotus (šimtas tūkstančių guaranių), jų „neperlaužia“ praktiškai nė viena įstaiga. Galiausiai susimokame už įėjimą likusiais argentinietiškais pesais ir einame apžiūrėti griuvėsių. Užtrunkame mažiau, nei valandą ir per tą laiką pamatome keletą sienų, kolonų, bokštą bei bažnyčios griuvėsius. Kaip ir gana.

Grįžus prie pagrindinio kelio vietinių vaikų padedami susistabdome kitą autobusą, kiek greitesnį. Po kelių valandų jis jau pradeda landžoti po nykaus miesto gatves, kol galiausiai sustoja terminale. Atvykome į Ciudad del Este – Rytinį miestą – garsėjantį kaip Pietų Amerikos korupcijos ir juodosios rinkos centrą. Čia nesaugu ir ne itin įdomu, nebent esi brazilas ir atvažiavai į Paragvajų apsipirkti. Brazilai čia traukia iš šalia esančio pasienio ir perka viską, pradedant guminėmis šlepetėmis, baigiant magnetofonais ar šaldytuvais. Mūsų draugai airiai, su kuriais daugiau nei mėnesį keliavome po Patagoniją, buvo mums prasitarę, kad bandys nusipirkti šiame mieste plačiakampį objektyvą. Nužvelgę miesto-turgaus gatves, pagalvojome, kad gal tai ir nėra pati geriausia mintis – Gariūnai palyginti su Ciudad del Este atrodytų beveik kaip „Elektromarkt“ ar kita padori prekybos šventovė. Čia gi turėtum kaltinti pats save nusipirkęs puikų neveikiantį „Niron“ arba „Canot“.

Mes ne brazilai, todėl tikimės tik vieno – gauti ramią nakvynę greta stoties esančiame viešbutyje, išsigryninti daugiau guaranių ir aplankę kaimynystėje esančius Iguazu krioklius judėti toliau. Nakvynę randame, o štai pinigų gryninimas tampa nelengva užduotimi. Viešbučio darbuotojas nurodo vieną kryptį, ten nieko neradę paklausiame pakeliui pasitaikiusių vaikinų su neaiškiomis uniformomis. Šie puola mus lydėti ir tas dėmesys po kurio laiko tampa visai nemalonus. Praeiname kažkokį bomžų kvartalą, pamatome degalinę, sprunkame vidun ir palaukę, kol mūsų „geradariai“ dings iš kadro, galiausiai surandame bankomatą, buvusį priešingoje pusėje, nei mus lydėjo uniformuoti draugeliai. Po to norisi tik kuo greičiau bėgti į viešbutį.

Aplankę Iguazu krioklius suprantame ir dar vieną Paragvajaus „stiprybę“ – vietiniams tiesiog nusispjaut ant sienos kirtimo procedūrų. Tai savotiška žemyno „juodoji skylė“, kur pats turi rūpintis ir vargti, kad kirsdamas sieną nepažeistum jokių taisyklių ir kitų šalių muitininkai už tai nenuluptų riebių baudų. Paskutiniame tekste minėjome, kaip nepavyko gauti išvykimo antspaudų, pervažiavus į Braziliją. Mums pasisekė, nes turėjome grįžti atgal į Paragvajų, o štai kartu važiavusios vokietės turėjo Brazilijoje sėsti į brangų taksi ir lėkti atgal prie sienos, kad gautų tą prakeiktą antspaudą.

Sekmadieniais neveikianti sostinė

Po apsilankymo Iguazu, parlėkėme atgal į Ciudad del Este ir dar tą pačią dieną susiradome autobusą, vykstantį sostinėn. Asuncione tikėjomės pailsėti po nesibaigiančio trankymosi ir galų gale pažinti tikrąjį Paragvajų. Deja, likimas galvojo kitaip. Šeštadienio vakare atvykę į stotį dar mąstėme apie viešąjį transportą, bet pamačius tamsias sostinės gatves ir jomis besišlaistančius keistus tipažus, akys nukrypo į taksi. Šis mus pavežė iki viešbučio, garantuotai nulupo komisinį iš administratoriaus, už tai tikriausiai mokėjome didesnę kainą, tačiau nebeturėjome jėgų nei aiškintis, nei ieškoti kažko kito.

Sekmadienis krikščioniškuose kraštuose visada yra šventa diena, o štai Paragvajaus sostinėje – ypač šventa. Nedirba iš esmės niekas, todėl ryte išėję į gatves jaučiamės labai vieniši. Kur ne kur šlaistosi jaunatviškai patinę laikraščių pardavėjai, glėbyje spaudžiantys trijų litrų karšto vandens termosus matei. Dar netoliese šmirinėja keletas neaiškių tipelių, o centrinėje aikštėje suręstose pašiūrėse gyvena, valgo, žaidžia ir čia pat tuštinasi benamių šeimos.

Kitą viešnagės sostinėje dieną pavyko pakeisti gyvenamąją vietą. Ieškodami normalaus viešbučio aplankėme tokių pelėsinių kampelių (beje, rekomenduojamų „Lonely Planet“), kad net sloguojančios nosys atsisakė uostyti subrandintus sienų aromatus. Ir tada netikėtai aptikome gana prabangiai atrodantį viešbutį, kurio kainos pasirodė visai įkandamos. Čia praleidę dar vieną naktį surezgėme tik vieną planą – vos atsikėlę mauti kuo toliau.

Naujoji Vokietija niekeno žemėje

Dėl savo kiaurų sienų Paragvajus jau seniai yra pelnęs palankios imigrantams šalies įvaizdį. Po abiejų pasaulinių karų čia plūstelėjo ypač daug vokiečių. Atvykdami jau žinojome, kad Pargavajuje yra miestų, kur vokiškai kalbama dažniau, nei ispaniškai. Šios žinios mus paviliojo ir pakeliui į Boliviją nusprendėme sustoti Filadelfijos miestelyje, vienoje iš vokiškųjų šalies kolonijų. Iš Asunciono į Filadelfiją atvykome gana vėlai, tad nieko nelaukę pasinaudojome bendrakeleivių rekomendacijomis ir apsistojome „Delfinų“ svečių namuose. Tvankus belangis kambarys buvo gana pigus, o viešbučio restoranėlyje dar pavyko gauti du milanesa vadinamus mėsos gabalus vakarienei, tad labai nesispyriojome. Tą patį vakarą dar nusprendėme apžiūrėti miestelį – gatvės žiauriai plačios, kvartalai dideli (skirti ne pėstiesiems, o motociklininkams ir automobilistams), be to, viskas užsidarę. Žadėto vokiškumo radome tik kelio ženkluose.

Kitą dieną Filadelfijos vaizdas pasikeitė. Turėjome visą dieną laukti autobuso į kitą kelionės punktą Mariskalį, todėl miesto centrą apžiūrėjome gana nuodugniai. Keisčiausia buvo vidury Pietų Amerikos, niekeno žemėje, pasijusti, tarytum būtum Europos kaime. Motoroleriais ir dviračiais važinėjantys šviesiaplaukiai vokiečiai, gigantiškas prekybos centras, kurio darbuotojai tau mielai gražia vokiečių kalba pasiūlo „Tasche“, bet ispaniškai beveik nemoka. Spalvas sujaukia tik kažką parduodanti indėnė, kuri priėjusi prie mūsų apgailestauja, kad negali pasikalbėti, nes nėjo į mokyklą, todėl nekerta nei vokiškai, nei angliškai, ispaniškai tik kelis žodžius, o visa kita tik guarani.

Vokiečių menonitų bendruomenės yra gausiai įsikūrusios šiose aplylinkėse. Daugelis jų atvažiavo po pirmojo pasaulinio karo ir pradėjo Paragvajuje gyventi konservatyvų bei tradicinį žemdirbių gyvenimą. Iki šiol kalba vokiškai (nors jų vartojamos tarmės gerokai skiriasi nuo tikrosios vokiečių kalbos), vyrai dėvi kombinezonus ir šiaudines skrybėles ar tiesiog beisbolo kepuraites, moterys – sukneles, siekiančias kiek žemiau kelių su rauktomis rankovėmis ir dailias skrybėlaites. Taip pat rengiami net maži vaikai. Vienodos šukuosenos, rūbai ir netgi veidai. Juos pamatę, nenoromis pradėjome galvoti apie visokius kvailus siaubo filmus a la „Kukurūzų vaikai“, tačiau pabendravę kiek ilgiau nuomonę pakeitėme. Tai uždari, tačiau malonūs ir norintys bendrauti žmonės.

Vokiečiai šiuose kraštuose žemdirbiauja, todėl plačiomis dulkėtomis gatvėmis dažnai nugirgžda traktoriai, o aplink gausu visokias žemės ūkio prekes parduodančių įstaigų. Vidury dienos visas triukšmas nurimsta įsigalėjus siestai, tačiau po kelių valandų sugaudžia miegalius budinančios sirenos. Metas dirbti, o kol visi dirba, niekas nevalgo, todėl bergždžiai stengiamės rasti miestelyje kokią atidarytą maisto vietą ir turime sėsti į autobusą tuščiais skrandžiais. Šiek tiek nerimaujame, nes visiškai neaišku, kaip mūsų kelionė klostysis toliau.

Dviejų parų kelionė

Visą dieną pralaukę, vakare galiausiai įsėdame į autobusą ir duobėtais žvyrkeliais pajudame link Mariscal miesto. Dar jo neprivažiavus turime išlipti, nes greta šio miestelio yra įsikūrusi muitinė, tikrinanti automobilius ir dedanti turistams į pasus išvykimo – atvykimo antspaudus. Negausi tokio – vėliau turėsi rimtų problemų, tačiau kaip tą antspaudą gauti?

Išlipę prie muitinės, kulniuojame link pirmojo pastato su šviesomis languose. Čia sutinkame žmogų, kuris liepia eiti iki kito pastato greta – Migracijos skyrius ten. Deja, čia sutiktas apsiblausęs kareivis pareiškia, kad migracija pradės dirbti po šešių valandų – antrą nakties.
– Tada atvažiuoja autobusas iš Asunciono. Palaukit ir visiems kartu suantspauduosim.
– O jeigu mes nenorime tiek laiko laukti?
– Kur jūs dingsit? Turėsit tuo pačiu autobusu vykti į Boliviją. Palaukit iki antros. Jeigu norit, galit pasėdėti prie namo, čia yra kelios kėdės.
Apžiūrime suklypusias kėdes, pabandome jose pasėdėti, tačiau kai pradeda pulti pusės piršto dydžio uodai, apsisprendžiame ir išskleidžiame savo palapinę. Štai tokiais atvejais galima atsiimti visus padūsavimus, kad ji yra gana sunki ir nelabai naudinga – atėjus sunkiai minutei yra labai svarbu turėti namus tiesiog ant savo nugaros. Laimingi sulendame į mėlynąją ir kelias valandas nusnaudžiame, kol lauke pasigirsta sunkus variklio burzdesys.
Autobusas atvyko.

Kartu su apsimiegojusiais autobuso keleiviais vėl stojame prie Migracijos biuro. Stipriais smūgiais į duris pavyksta išbudinti pareigūnus, netrukus jie pradeda kviesti keleivius į savo štabą ir kiekvienam į pasą įpaišo po naują apvalų antspaudą. Iki Paragvajaus sienos dar liko kelios valandos kelio, tačiau mes jau esame laimingi – oficialiai jau išvykome iš šios šalies. Galbūt kažko nesupratome, galbūt pritrūko laiko, kad pajustume kažkokį slaptą šios šalies gerumą, tačiau kai kitą rytą prieš akis pamatėme Bolivijos pasieniečius, džiaugėmės dėl dviejų dalykų: a) kad aplankėme paskutinę likusią šalį Pietų Amerikoje; b) kad galų gale iš jos sugebėjome išvykti.

Iki pirmojo rimtesnio Bolivjos miesto Santa Cruzo dar laukė beveik dvylika valandų kelio neasfaltuotais keliais, tačiau širdys jau džiaugėsi. Žinojome, kad čia prasideda paskutiniai šios mūsų kelionės nuotykiai. Boliviją jau buvome aplankę, tačiau pamatėme tik gražų kraštelį, o dabar norėjosi atsikąsti kur kas daugiau. Ir atsikandome: praleidome čia mėnesį, pamatėme daugiau, nei tikėjomės ir iš Bolivjos išvykome tikrai patenkinti, tačiau apie tai – artimiausiuose pasakojimuose.

Cukraus miestas ir Sidabro kalnas Bolivijoje

Posted on by Posted in Kelionės Leave a comment

Kodėl verta pamatyti Sidabro Kalną ir Cukraus miestą?

Raudona, geltona, žalia. Bolivijos vėliavos spalvos vieniems primins šviesoforą, o kitiems bus velniškai panašios į lietuvišką trispalvę. Mes irgi pirmiausiai prisiminėme Lietuvą, bet netrukus supratome, kad visi panašumai ties vėliava ir baigiasi. Bolivija visiškai skiriasi nuo mūsų gimtinės. Tiesą pasakius, ji skiriasi nuo bet kurios matytos pasaulio šalies. Bolivija yra unikali.

Čia jau esame vieną kartą buvę, todėl numanome, ko tikėtis: hyper mažų kainų, indėniškos netvarkos, vidutiniško maisto, gyvenimo kelių kilometrų aukštyje ir dangiškų peizažų. Kaip visada tokiais atvejais atsitinka, po mėnesio viešnagės nuo lentos nutriname pirminius stereotipus ir užrašome daug naujos informacijos.

Kai kas pasiteisino, tačiau daug kas pasirodė visiškai kitaip. Supratome, kad vargingiausia Pietų Amerikos šalis turi miestų su puikia architektūra, jos teritorijoje yra įspūdingų aukštumų, tačiau greta jų veši nepraeinamos džiunglės su gausia gyvūnija, maistas nėra toks blogas, kaip atrodė iš pradžių, o kainos nėra jau tokios beprotiškai mažos. Keliaudamas po Boliviją gali taupyti, tačiau norintys elementaraus komforto už patogumus mokės beveik tiek pat, kiek mokėtų kaimyninėje Peru. Vis dėlto, Europos vaikams tai yra labai pigu, nepadoriai spalvinga ir gražu.

Baltasis cukraus miestas

Atvykę iš Paragvajaus gal dvylika valandų skrodžiame dulkėtą Bolivijos peizažą, pro autobuso langus matydami nesibaigiančius krūmynus ir gelsvą kelio gruntą. Autobusas pakankamai patogus, jame galima nusnausti, tačiau greitai nusibosta ir šis užsiėmimas. Džiaugiamės galiausiai privažiavę pirmą rimtesnį miestą – Santa Cruzą. Tai vienas didžiausių ir labiausiai išsivysčiusių Bolivijos metropolių, kurio gyventojai drąsiai kalba apie savo a la žemaitišką nepriklausomybę ir pristato save, kaip antrą vargingos indėniškos šalies polių: išsilavinusį, tvarkingą ir gana pasiturintį.

Santa Cruze gausu prabangių viešbučių su baseinais, kurių kainos europiečiams vis dar keltų šypseną (20 JAV dolerių už dvivietį kambarį), tačiau mums nekelia – Atvykę iš Argentinos čia tikimės pigumo. Galiausiai gauname paprastutį kambarį su spyruoklinėmis lovomis už keliolika litų ir kitą dieną išsamiau apžiūrime miestą. Tikrai gražus, su erdviomis aikštėmis, tvarkingais miestiečiais metisais, pigių rūbų parduotuvėmis, „Entel“ interneto kavinėmis, studijuojančio jaunimo būriais… Kitaip tariant, miestas, kuriame galima gyventi, mokytis ir dirbti. Vis dėlto, pritrūksta kažkokios dvasios, kuri mus čia sulaikytų ilgesniam laikui, todėl kiek atsigavę po Paragvajaus, sėdame į naktinį autobusą ir kitą rytą jau nubundame viename rimčiausių bolivietiškų turizmo centrų – Sukrėje.

Vietiniams gyventojams Mariscalis Sucre yra vienas žymiausių Pietų Amerikos nepriklausomybės kovotojų, o mums jo pavardė labai primena cukrų. Tai ypač pajuntame kovotojo garbei pavadintoje konstitucinėje Bolivijos sostinėje, kuri neabejotinai yra vienas balčiausių miestų visame žemyne.

Taip, boliviečiai kiek susidvejinę. Konstitucijoje nurodyta, kad tikroji šalies sostinė yra Sukrė, tačiau La Pazas yra susigriebęs tiek valdžios institucijų ir kitų svarbių įstaigų, kad jau seniai tapo faktine šalies sostine. Vis dėlto, sukriečiai žino savo vertę, vaikšto aukštai užrietę galvas ir reikalus tvarko pagal sostinei priklausančius normatyvus. Vėl susiduriame su gana aukštomis maisto, nakvynės ir transporto kainomis, bet kai pavyksta dvigubai nuderėti oficialią vieno viešbučio kainą ir pigiai apsigyventi kambaryje su atskiru svečių kambariu, šaldytuvu, kitais civilizacijos laimėjimais ir geru vaizdu pro langą, atsipalaiduojame ir susitaikome su likimu.

Gyventi Sukrėje gera. Taip gera, kad net nepajuntame, kaip prabėga penkios dienos. Ilgai miegame, lėtai vaikštome baltomis gatvėmis (pustrečio kilometro aukštyje greitai vaikščioti nepatartina), apžiūrinėjame baltas bažnyčias ir nuolat jaučiamės, tarsi būtume patekę į patį šventės epicentrą. Rytais prie mūsų langų marširuoja eisenos ir dunda būgnai, vakarais centrinėje aikštėje būtinai vyksta koks nors koncertas ar šiaip miestelėnų sujudimas. Netrukus sužinome, kad miestas taip ruošiasi savo gimtadieniui, kuris bus po mėnesio. Tiek neišlauksime, tačiau nėra didelio tikslo – čia kiekviena diena kaip didelis festivalis.

Sukrėje spėjam ne tik miestą apžiūrėti, bet ir susirgti. Apsilankymas viename turistiniame restoranėlyje nepraeina be pasėkmių. Abu apsinuodijame maistu, tik Valdui tai baigiasi paprasčiau: viena „išeiginė“ diena ir praleista galimybė aplankyti greta miesto esantį populiarų turgų. Žydrės apsinuodijimas užtrunka, jį pribaigiame apsilankę ligoninėje ir gavę receptuką antibiotikams (tam, kad gautų receptą, Žydrei tenka ne tik pasipasakoti savo “ligos istoriją”, bet ir pasisverti bei pasimatuoti ūgį…).

Skrandžio išbandymai laukia beveik kiekvieno atvykėlio į Boliviją. Čia tikrai galima rasti gero maisto, tačiau tikimybė „užsirauti“ ant skrandžio teroristų išlieka labai didelė. Turime tik vieną patarimą: venkite turistinių vietų, eikite ten, kur matote valgant vietinius. Jeigu ta vieta nėra labai tvarkinga, nieko baisaus, nes Bolivijoje restorano tvarkingumas dažnai yra atvirkščiai proporcingas maisto kokybei.
Kalnas, nužudęs tūkstančius
Kita stotelė po Sukrės – beveik keturių kilometrų aukštyje esantis Potosi, praeityje buvęs vienu didžiausių miestų pasaulyje. Ispanų užkariautojai čia atrado tikrą sidabro gyslą –Turtingąjį kalną (isp. Cerro Rico).

Šešioliktame amžiuje atrasti kalno turtai po kelių šimtmečių pradėjo sekti, kadangi užkariautojai, pasitelkę vergus ir indėnus, nesiliovė nuleidinėti sidarbą iš kalno gyslų. Tūkstančiai kalnakasių žuvo dėl netinkamų darbo sąlygų, per griūtis, netikėtai išsiveržus dujoms ar policijai malšinant sukilimus. Jeigu sidabro kaina būtų matuojama pagal jį kasant išlietą šachtininkų kraują, Potosi sidabras būtų brangiausias pasaulyje.

Nepaisant to, prieš kelis šimtmečius Potosi buvo vienu didžiausių miestų pasaulyje, gyventojų skaičiumi aplenkęs netgi daugelį Europos metropolių. Situacija pasikeitė sidabrui pradėjus sekti. Kurį laiką kasyba dar klestėjo dėl alavo, tačiau pastaruoju metu pasaulinėse rinkose smukus šio metalo paklausai, paskutinieji keli tūkstančiai šachtininkų nukabino nosis. Pakelia jas tik pamatę savo šachtose naują turistų grupę – tam, kad paprašytų iš jų limonado ar kokos lapų.

Atvykstame į Potosi dėl to paties, kaip ir kitos dešimtys turistų – norime palandžioti po Cerro Rico ir pasižiūrėti, kokiomis sąlygomis ten dirba (tiksliau, dirbdami gyvena) žmonės. Vizitas tikrai nustebina.

Pirmiausiai, tenka susirasti agentūrą, kuri būtų patikima, tačiau nelabai apkrauta – nesinori landžioti siaurais šachtų takeliais su keliomis dešimtimis bendraminčių. Galiausiai randame, sumokame juokingą keliolikos litų mokestį už pusdienio ekskursiją ir kitą rytą sužinome, jog esame vieninteliai grupės nariai. Tai jau gera naujiena, o ją vejasi dar geresnė – prieš vykdami į kalną dar aplankysime šachtininkų turgų, kuriame netgi galima nusipirkti… dinamito!

Dinamitas – jėga, ypač kai šias visa griaunančias lazdeles rankose laikome pirmą kartą gyvenime. Pardavėjas mielai bruka į rankas padegamąjį laidą ir netgi pats pozuoja. Šio senuko verlsas kalnakasiams yra labai svarbus – viena lazdelė dinamito, padalinta į kelias dalis ir teisingai padėta kalno viduje gali gerai bumptelti ir atidengti kokią naują sidabro gyslą. Kitaip tariant, šachtininkams dinamitas yra nemažiau svarbus nei programuotojui kompiuteris ar žurnalistui diktofonas.

O greta dinamito į pirkinių eilę rikiuojasi maišas su kokos lapais, butelis sulčių, mažas beveik gryno alkoholio buteliukas ir cigaretės. Visa tai yra lauktuvės kalnakasiams, kurių šachtoje netrukus lankysimės. Iš esmės niekas net ir neklausia, ar mes tų lauktuvių apskritai norime vežti, neaišku tik kokio kiekio reikia. Gerai, kad draugiškas gidas Vilis tuo pasirūpina ir už kelis litus nuperka lauknešėlį kalno žmonėms iš megzta kepure pasidabinusios bobutės.

Visą lauktuvių reikalą patikime gidui – jis geriau žino, kam ir ką duoti. Šis apsidžiaugia ir priartėjus prie šachtos pradeda dalinti murziniems tautiečiams cigaretes bei kokos lapus. Pastarųjų paragaujame ir mes – ką tik atvykome į keturių kilometrų aukštį iš apačioje esančio Santa Cruzo, galvos šiek tiek svaigsta, tad kokos lapai tampa natūralia priemone, padedančia įveikti aukščio sukeltas problemytes.

Trumpa intrukcija: susitikę draugai vienas kitam perduoda saują kokos lapų, laikydami juos dešinėje rankoje. Kiekvienas lapas į burną keliauja laikomas abiem rankomis, ten apkramtomas ir kišamas po žandu. Kai lapų susikaupia pakankamai, reikia pakramtyti iš kviečių gaminto ir savo skoniu bei struktūra žvyrą primenančio džiūvėsio. Jis padeda išskirti kokos lapuose esančias energetines medžiagas ir suteikia papildomų jėgų bei numalšina alkio jausmą. Šachtininkai sako, jog tokiu būdu jie sukirtę pusryčius gali produktyviai dirbti keliolika valandų – svarbiausia, kad po žandu nuolat būtų kokos lapų rutuliukas.
Svarbiausias asmuo požemiuose – velnias

Galiausiai apsirengiame specialius rūbus ir įeiname į šachtą.

Jausmas keistas: esame keturių kilometrų aukštyje, bet tuo pačiu metu landžiojame po požemius. Kvapo ir taip trūksta, o čia jo yra dar mažiau, todėl greitai pradeda važiuoti stogas ir ima šiek tiek pykinti. Netrukus praeina. Sulig kiekvienu žingsniu mažėja pro tunelio plyšį patenkančios šviesos, todėl pradedame naudoti gido suorganizuotus prožektorius. Einame bėgiais, tačiau periodiškai reikia nuo jų pasitraukti ir prisišlieti prie sienos, bandant praleisti iš priekio atbildantį vagonėlį, kupiną alavo. Galiausiai prieiname pirmąjį išsišakojimą. Siauras tuneliukas mus nuveda į olą, kurios kampe sėdi neaiški žmogysta.

Apšvietę ją savo prožektoriais pamatome, jog tai tikras velnias. Nulipdytas pačių kalnakasių ir labai realistiškas: sėdintis ant suoliuko, su dideliais jaučio ragais, kokos gumuliuku už žando ir galinga erekcija tarp kojų. Šachtoje dirbantys indėnai vadina šį velniūkštį El Tio – Dėdė. Jie tiki, kad viską, kas yra ant žemės, valdo Žemė Motina Pačamama, o štai gelmėse esantys turtai priklauso nelabajam.

Su juo čia elgiamasi labai pagarbiai – statula nuolat apibarstoma kokos lapais, apšlakstoma alkoholiu, velniui į žabtus įspraudžiama smilkstanti cigaretė, o laukę per specialią šventę jam šachtininkai aukoja lamas. Viskas dėl to, kad požemių valdovas būtų geras ir leistų pasiimti indėnams keletą pusbrangių akmenukų iš jo karalijos. Juokingiausia, kad netoli esančioje šachtoje yra ir kryžius su Jėzumi Kristumi. Jam aukojami tie patys dalykai, kartais dosniausieji šachtininkai net alaus skardinę ant altoriaus padeda. Toks štai indėniškas dualizmas.

Į svečius pas poną Pablo

Mes pirmiausiai paaukojame Dėdulei velniui kelis žiupsnius kokos lapų ir kitų gėrybių. Galbūt dėl to netrukus mus aplanko sėkmė – padedame atrasti vienam šachtininkui don Pablo naują sidabro telkinį, tačiau prieš jį sutikdami turime gerokai palandžioti kvapą atimančiais tuneliais. Galiausiai aptinkame apkūnų linksmuolį indėną, dešimties vaikų tėvą, kalantį pleištą į tvirtą akmenį.

Ponas Pablo yra kitoks, nei daugelis požemio darbuotojų. Žmonės, dažniausiai dirbantys vienatvėje, yra labai nekalbūs ir į bet kokius klausimus atsako linktelėjimu ar keliais šykščiais žodžiais. Pablo šioje celėje irgi dirba vienas, tačiau tai jam netrukdo su mumis pasidalinti požemio istorijomis. Jis netgi prisipažįsta vieną kartą matęs patį Dėdulę – El Tio.

„Tunelio tolumoje išvydau šachtininką, visą apsikabinėjusį prožektoriais. Jis greitai artėjo prie manęs, tačiau likus keliems metrams išnyko. Vos spėjau įsižiūrėti į veidą – tai buvo senukas, su šalmu ir šachtininko apranga, tačiau tikrai tai nebuvo nė vienas iš mūsų. Jau kitą dieną visus šachtos kampus aplaistėme alkoholiu ir netrukus atradome riebią sidabro gyslą“, – dalijasi įspūdžiais Pablo. O štai tada Žydrė paklausia, kaip atpažinti tą sidabro gyslą. Pablo pavarto kelis alavo gabalus, tada pačiupinėja greta esančią akmens sieną ir… pats akimirkai suakmenėja. „Štai čia… yra sidabras… Tikras sidabras…“

Pašvietę prožektoriais ir mes matome pilką dėmę sienoje. Pasirodo, Žydrės smalsumą norėjęs patenkinti Pablo netyčia aptiko tokį sidabro telkinį, kad jį iškrapščius lauk šachtininko alga padidės bent dvigubai. Apsidžiaugęs tuo, kad mes jam atnešėm tokią sėkmę (atrodė, kad Pablo tikrai tuo tiki), šachtininkas padovanoja mums gabalą rasto sidabro.
Tačiau nepaisant padidėsiančių pajamų, Pablo alga išliks juokingai maža – vos keli šimtai litų per mėnesį. Taip jau yra, kad Pablo dirba kooperatyvui, todėl turi mokėti beprotiškus mokesčius, samdyti žmones, kurie išvežtų laukan jo iškastus metalus, pirkti nepigų dinamitą, netgi pirkti aukojimui skirtas lamas… Sidabras, už kurį vakariečiai vėliau mielai mokės šimtus litų, Pablo atneša tik kelis JAV dolerius ir nuolat kelia riziką jo gyvybei. Dėl griūčių, dujų išsiveržimo ir kitų negandų šachtininkų mirtys yra šio kalno kasdienybė.

Kalnų šaltį pakeisime džiunglių drėgme

Landžiojame po Turtingojo kalno požemius gal dvi valandas ir tikrai džiaugiamės, galiausiia pamatę šviesą vieno tunelio gale. Įdomi ekskursija baigiasi… Išlindę laukan dar turime šiek tiek daiktų, likusių nuo apsipirkimo šachtininkų turguje. Gidas Vilis tuo pasirūpina, likusius kokos lapus ir cigaretes nunešdamas kooperatyvo vadovybei. Nepriekaištaujame, juk čia tikriausiai taip priimta – darbdavys, susigrobiantis iš gilumoje vargstančių šachtininkų didžiąją dalį pelno, išlieka ypač gerbiamas.

Mes negalime patikėti ir tais, ir kitais. Netgi mintyse suskaičiavus visus darbdavių pelnus ir artojams liekančias ašaras, lieka gana nedideli skaičiai. Ne veltui Bolivija yra vadinama vargšu, miegančiu aukso lovoje – jie paprasčiausiai patys nesupranta, kokius turtus turi. Na, ne visi. Tie, kurie supranta, Bolivijoje gyvena labai gerai, tačiau didžioji dalis mūsų gatvėse sutiktų žmonių mėnesį ištempia su tokiais ištekliais, kurių mums užtektų vos kelioms dienoms. Stipriai taupant.

Bolivijos indėnai mums sukelia vis daugiau minčių. Atrodo, kad netrukus jie nusipelnys atskiro pasakojimo, todėl trumpam palikime socialinį šalies gyvenimą ir grižkime prie mūsų kelionės. Pabaigę ekskursiją patys susprogdiname mažą dinamito gabaliuką (buuuum!)…

…tada noširdžiai atsisveikiname su Viliu ir jo šeima, ką tik pasipildžiusia nauju mažyliu ir grįžtame į savo gana vykusį viešbutuką ir trumpam įstringame dailiame Potosi senamiestyje.

Mėgaujamės gaivia miesto architektūra ir indėnų nuspalvintais parkais porą dienų, tačiau galiausiai mus nugali aukštis ir žiemiška vėsa. Norime judėti žemyn, į Bolivijos džiungles. Norime pamatyti Amazonės regioną ne iš keleivinio laivo, o iš mažos valtelės, vingiuojančios tarp krokodilų ir delfinų. Džiugu, jog netrukus šie mūsų norai išsipildys.

Bolivijos džiunglės 1 dalis

Posted on by Posted in Kelionės Leave a comment

Bolivijos džiunglės – pradžių pradžia…

Nuplaukėme tūkstančius kilometrų Amazone ir nepamatėme nė vieno šnip-šnap-šnapi krokodilo ar kandžiosios piranjos! Argi taip galima? Aišku, kad negalima, todėl viešint Bolivijoje apsisprendžiame pasukti į šalies šiaurę ir pamatyti mums menkai pažįstamą Amazonės džiunglių gyvūnijos pasaulį.

Iki aligatorių, kaimanų ir kitų gražuolių karalystės reikia įveikti nemažą kelią. Renkamės iš dviejų variantų: greitai ir paprastai ar ilgiau, bet įdomiau. Aišku, vieningai prabalsuojame už pastarąjį, maža to, netgi numatome galimybę sustoti viename pakelės miestelyje, kuriame bendruomenė „Intiwarayasi“ turi gyvūnų prieglaudą, ir galbūt kažkiek laiko padirbėti savanoriais. Taigi vėl susikemšame daiktus į kuprines ir judame tolyn.

Tarpiniame miestelyje Cochabamboje sustojame tik dėl to, kad turime laiko. Norint galima būtų jį tiesiog pravažiuoti – tikrai nieko neprarastumėt. Kiek ilgiau sustojame už kelių valandų kelio esančiame Villa Tunari. Vairuotojui neužteko tris kartus priminti, kad išleistų mus čia, todėl tik pamatę, jog miestelio šviesos jau dingsta naktinėse džiunglėse, pakeliame vėją ir po kelių kilometrų autobusas galiausiai sustoja. Bolivija dar kartą patvirtina taisyklę, kad čia vairuotojais pasitikėti negalima – nė vienoje kitoje Pietų Amerikos šalyje nesusidūrėme su tokiais užuomaršomis, kaip čia. Laimei, dabar jau mokame pakankamai blogų žodelyčių ispaniškai, tad autobusą palydime vienu kitu žodeliu.

Villa Tunari veikia anksčiau minėtoji bendrija. Ji priglobia įvairiausius gyvūnus, atklydusius iš džiunglių, anksčiau dirbusius cirke, laikytus pasiturinčių šeimų ir vėliau paliktus likimo valiai. Deja, mūsų bandymai tapti savanoriais ir porą savaičių padirbėti su gyvūnais neišdega. Paprasčiausiai esame niekam neįdomūs, tad kelias valandas sukinėjamės prie įėjimo į prieglaudą, klausinėjame ir galiausiai nusispjovę einame atgal. Per tą laiką pamatėme gal trisdešimt čia jau dirbančių savanorių, todėl akivaizdu, kad gerai internete išsireklamavusi bendrija darbuotojų stygiumi nesiskundžia, o mes norėtume padėti tiems, kuriems tikrai reikia pagalbos.

Prasideda tikros džiunglės

Nusprendę judėti toliau, pakeleivingu autobusu grįžtame į anksčiau jau lankytą Santa Cruzą, tačiau net neišlendame iš stoties, tiesiog nusiperkame kitą bilietą į naktinį autobusą, vykstantį link Trinidado. Tai vienas didžiausių Bolivijos džiunglių miestų, ties kuriuo baigiasi pakenčiami keliai ir prasideda nuotykiai. Kol po ratais dar turime asfaltą, nusprendžiame juo pasinaudoti ir pasirenkame kelionę lovos tipo sėdynėse (bus cama). Šiame autobuse sėdynės gerokai atslinktos viena nuo kitos, veikia tualetas (Bolivijoje tai prilygsta nedideliam stebuklui), o vietos turime tiek, kad puikiai pailsime ir kitą rytą visai žvaliomis galvomis sutinkame jau Trinidade.

Apie šį miestą susidarome dvejopą nuomonę. Viena vertus, daug dulkių, triukšmo ir besikabinėjančių prekeivių. Kita vertus, centrinės gatvelės tikrai vertos „grieko“, tačiau jas apvaikščioti galima per porą valandų, o ką veikti po to? Atsakymas, judėti toliau. Tai ir padarome, tačiau pirmiausiai pasižvalgome aplink.

Prasideda kratymasis keliais, kurių taip vadinti šiukštu nevalia – tai bekelės. Autobuso irgi taip nepavadinsi – tai vežimas. Šitaip sėdėdami vežime ir kratydamiesi per kaimų duobes, atidardame iki upės, per ją mus perkelia specialus plaustas. Tada vėl bekelė ir dar vienas plaustas. Būtų nuobodu ir sudėtinga, jei ne vaizdai aplink: tiesiog virš galvų sklandantys vanagai, nesibaigiančios pelkės, palaikės indėnų trobos, puoštos netikru tigrų kailiu ar žaidžiantys čiabuvių vaikučiai. Tai yra egzotiška, spalvota ir gražu.

Čia jau tikrai pradedame jausti, jog atvykome į džiungles. Vieno dalyko gaila – sėdime autobuse, tad negalime sustoti gražiausiose vietose ir jų nufotografuoti. Čia nenugalimą pranašumą turi dviratininkai ir motociklininkai. Štai, kad ir mūsų virtualūs kolegos „Dviračiais per Andus“, įveikę panašų maršrutą. Dviračiai nėra mūsų sritis, bet apie motociklą susimąstome vis dažniau. Ir, žinoma, tai būtų „Honda“ 🙂

Blogiausias visų laikų autobusas

Nakvynei stabtelime San Ignasio miestelyje. Autobuso vairuotojas niekaip negali suprasti, kodėl nevažiuojame tolyn. Netrukus ir mes to paties savęs klausiame. Vėlgi, nėra taip blogai: miestelis stovi, gatvės yra, netgi aikštė yra, duris girgždina keli restoranai, netgi veikia interneto kavinė… Bet jau esame pastebėję – kuo toliau į provinciją, tuo labiau „gringai“ esame. Bendravimas tampa atšiauresnis, žmonės labiau varsto akimis, o kai vietiniai pijokėliai pradeda aiškinti, kad mes juos turime remti, nes trypiame jų gražią šalį, kantrybė baigiasi. “Padiskutuojame” su agresyviausiu pijokėliu, sulaukiam pirmo pasitaikiusio autobuso ir judam toliau.

Štai čia ir būta klaidos. Nereikėjo sėsti į pirmą autobusą, reikėjo palaukti antro ir dar tą pačią dieną būtume nuvykę iki kelionės tikslo – Rurrenabaque miestelio. Mūsų pasirinktas autobusas vėliau tapo viena didele nelaime, bet, kaip pasakytų arabai, “mašala” (“dievas to norėjo”). Važiuojam.

Pirmą valandą viskas tvarkoje, daužome duobes kelyje – bekelėje, šokinėjame ant sėdynių, galva kartais paliesdami lubas, priekyje cypsi emigrantų iš Vokietijos menonitų vežami viščiukai, kiek arčiau kumščiuojasi raumeningi Bolivijos vaikinukai, nuo galvos iki kojų apsiginklavę „Nike“ originalais, dar arčiau miega purvini indėniukai. Taip, tokia jau yra šitos šalies kasdienybė: kol vieni svarsto, kaip savaitę pramisti turint keturias bulves, kiti perka madingus rūbus ir ginkluojasi naujo modelio „iPhone“ bei panašiais žaisliukais. Tačiau visus mus sieja vienas dalykas – šitas išprotėjęs autobusas, kuris galiausiai ima ir sustoja prie istorijos pamiršto indėnų kaimelio.

Pametėm kažkokią detalę. Regis, dėl to greičių dėžė atsisako bendrauti su varikliu, todėl kelioms valandoms sustojame vietoje. Kol vairuotojo asistentas laksto keliu, ieškodamas detalės, mes šlaistomės aplink indėnų bendruomenės pastatus ir apžiūrinėjame jų augintinius. Valdas, aišku, prisvyla prie paršiukų, kurie yra neįtikėtinai vikrūs ir vis pabėga iš kadro. Retas kuris sutinka pozuoti.

Saulei jau pajudėjus link laidos iš kažkur atsiranda detalė, autobusas netrukus trūkteli į priekį ir dar vieną valandą dardame toliau. Štai tada likimas pažeria visą problemų puokštę: užkaista vanduo, baigiasi tepalai, nuo kratymosi sulūžta sėdynė (būtent ta, ant kurios sėdėjome mes), nebeužsifiksuoja bagažinės durys… Kitaip tariant, pusvalandį stovime vidury džiunglių, visiškoje tamsoje, tada kelias minutes judame į priekį, kol nutinka kažkas naujo ir tenka vėl sustoti.

Tiesiog neįtikėtina, bet vėlai vakare vis dėlto sugebame pasiekti pirmą rimtesnį miestelį San Borja. Šimtą kilometrų važiavome gal septynias valandas – ultramaratonininkai tokią distanciją nubėga greičiau. Tačiau viskas gerai, kas baigiasi. Miestelyje gaunam maisto, pigią nakvynę ir rytoj jau tikimės pasiekti tikslą.

Bolivijos Džiunglės

Posted on by Posted in Kelionės Leave a comment

Gilios ir klastingos Bolivijos džiunglės …

Kitą dieną atvykstame iki išsvajotos sankryžos. Greta driekiasi kelias, jungiantis sostinę La Pazą su turistų numylėtu džiunglių miestuku Rurrenabaque, kurią vietiniai vadina tiesiog Rurre, mes irgi taip vadinsim. Dabar reikia sulaukti nuo sostinės atvykstančių autobusų ir į juos įsiprašyti. Štai čia laukia dar vienas juokas – tie autobusai atvyksta jau paryčiui. Artimiausias transportas į Rurre iš čia išvyksta po pusdienio, tad turime gražaus laiko pasėdėti pašiūrėje prie kelio ir pavėpsoti į nuolat kažkur lėtai skubančius vietinius.

Prieš pat vidurnaktį pasiekiame Rurre ir čia baterijos išsenka. Susiradę jaukesnį viešbutuką (ventiliatorius ant sienos ir uodų tinkleliai – ne privalumas, o būtinybė), užkandę gatvėje keptos jukos ir gurkštelėje alaus, krentame į lovas. Kitą dieną apžiūrime patį miestelį, jis mums kažkuo primena Kinijoje aplankytą Jongšua: tropinis klimatas, žaluma, keistų formų kalnai aplink ir ganėtinai daug turistų.

Taip pat netrukus pasieškome turų agentūrų, gabenančių į džiungles. Beveik visi gieda panašias kainas – kažkur du su puse – trys šimtai litų už išvyką su dviem nakvynėmis džiunglėse. Čia reikia paminėti, kad mes renkamės ne džiunglių žygį, o „pampų“ turą. Tai išvyka upe, kurios metu garantuotai pamatysime daug gyvūnų ir paukščių. Į džiungles reikia eiti kur kas ilgesniam laikui, kad pamatytum kokią skruzdėdą ar pumą. Išsirenkame kiek atokiau esančią, todėl pigesnę agentūrą, kainą nuderime gal trečdaliu ir kitą dieną jau pajudame į laukines džiungles, patys dorai nežinodami, kas ten mūsų laukia.

Pirmoji diena: Valdas susiranda meilužių

Papusryčiavę vienoje iš Rurre kavinių, sulaukiame mūsų džipo. Blogos naujienos: mūsų agentūra nesurinko grupės, todėl patekome į „pamestinukų“ grupę, surinktą iš kelių agentūrų. Agentė prieš išvykstant dar įbruko į rankas reklaminius marškinėlius: ne su mūsų kompanija važiuojat, tai bent jau marškinėlius atsiminimui turėkite… Geros naujienos: pamestinukų susirinko vos penki, o ne aštuoni, kaip čia įprasta. Tai reiškia, kad džipe, o vėliau ir laive bei stovykloje turėsime daugiau vietos. Mūsų kompanija – mes abu, olandas, japonė ir pietų korėjietė – iš karto rado bendrą kalbą. Regis, be problemų praleisime tas tris dienas.

Pirmiausiai atvykstame į Santa Rosos kaimelį, kuriame papietaujame. Restorano savininkai augina keletą džiunglių gyventojų. Pirmiausiai pamatome įspūdingo dydžio paukštį, truputį panašų į lietuvišką gandrą, bet kokius penkis kartus didesnį. Šitas mielai mums pozuoja, bet kai prie Valdo kojų pradeda sukinėtis mielas šuniukas, užpavydi ir puola šunių. Paskui vėl apsiramina.

Pietaujame girdėdami nesiliaujantį papūgų karksėjimą. Kieme jos net kelios, dailumu viena už kitą gražesnės.

Tada išlenda ilgakojė beždžionė ir be didesnių ceremonijų užsiropščia olandui ant sprando. Vėliau pamato Valdą, persigalvoja ir visą likusį laiką praleidžia sėdėdama virš jo galvos. Vieningai nusprendžiame, kad ji įsimylėjo, nes priėjus bet kam kitam bando kąsti ir netrukus grižta pas Valdą.

Tada pasirodo laukinis šerniukas, kuris irgi mielai krenta po Valdo kojomis. Tiesa, šis, skirtingai nei beždžionė, leidžiasi kasomas ir kitų.

Galiausiai šerniukas, užkluptas gerumo priepuolio, pats knysle pakaso šuniuką.

Dabar jau visi laimingi, tad galime vykti toliau. Kiek pavažiuojame iki prieplaukos ir jau per pirmąsias minutes pamatome iš vandens kelis kartus iškilusią rožinio delfino nugarą. Čia jų yra daugiau, rytoj netgi su jais maudysimės, o kol kas susipažįstame su gidu Diego, sėdame į aštuonvietę valtį su patogiomis kėdėmis ir pradedame kelių valandų kelionę upe į mūsų nakvynės vietą.

Pakeliui prisižiūrime paukščių ir netgi akimis pagauname vieną kitą krokodilą. Šie atrodo nerangūs ir ramūs, tačiau tai apsimestinė ramybė. Krokodilai gali judėti beveik penkiasdešimt km/h greičiu, kai vaikosi savo auką, o kai yra vandenyje ir gali neiškilę į paviršių stebėti būsimą auką keliolika minučių, tampa išvis neprognozuojami. Džiaugiamės, kad esame gana saugiu atstumu.

Prieš leidžiantis saulei pasiekiame gana jaukiai įrengtą stovyklavietę prie upės, paliekame dviviečiuose kambariukuose savo daiktus ir plaukiame į greta esantį barą sutikti saulėlydžio. Šis pasirodo kaip reta gražus.

Gaila, kad su šiuo saulėlydžiu geri orai baigiasi. Toliau mūsų išvyką lydės lietus, kuris šiek tiek sujauks planus. Nepaisant to, iš kitų dienų irgi tikimės daug vaizdų ir nuotykių. Grįždami namo dar pašviečiame prožektoriukais į tamsoje spingsinčias aligatorių akis, o vienoje vietoje užtinkame mažų aligatoriukų. Atkreipkite dėmesį, kad žodžius “krokodilas” ir “aligatorius”, mes vartojame kaip sinonimus, o vietiniams tai skirtingi padarai, kaip ir dar dvi šioje upėje gyvenančios kaimanų rūšys.

Vienas, gido paimtas į rankas, pradeda keistai pypsėti – šaukia mamą, kuri turi būti kažkur netoliese. Susitikti su vaikučio mama niekas nenori, todėl kuo greičiau burzgiame stovyklon, kur mūsų laukia gana rami džiunglių naktis. Tik paryčiais ją sujaukia į stogą stipriai beldžiantis lietus.

Antroji diena: besikandžiojantys delfinai ir kanibalės piranijos

Pabundame pliaupiant lietui, tačiau tai nėra svarbiausias ryto siurprizas. Dar pusryčiaudami pro langą pamatome, kaip iš upės lėtai išlenda ir prie namelių pradeda artintis kelių metrų ilgio krokodilas. „Nesijaudinkit, – sako šeimininkas, – čia Pablo. Nuolat pas mus rytais ateina. Jis jau gana senas, gal trisdešimties metų, beveik nebeturi dantų“. Nepaisant to, Pablui į žabtus galvos tikrai nekištume.

Paaiškėja, kad mūsų stovyklavietė kasdien sulaukia svečių iš upės. Čia lankosi net trys aligatoriai: minėtas senolis Pablo, kiek atokiau vandenyje tūnantis Antonio ir akių ligą turintis, todėl prastai matantis Casimiras (isp. casi – beveik, mirar – matyti). Paulius, Antanas ir Kazimieras – trys broliai, krokodilais lakstantys.

Nereikia nė sakyti, kad esame nustebę ir susižavėję. Šita upė prieš dešimtmetį buvo viena pavojingiausių pasaulyje, dabar suaktyvėjus turizmui, pavojus sumažėjo, tačiau vis tiek niekas nenorėtų paslysti valtyje ir iškristi per bortą. Tai beveik garantuotai reikštų greitą mirtelę piranijų ir krokodilų nasruose. Ir štai šie upės valdovai, vieni pavojingiausių gyvūnų, ramiai ropinėja visai prie mūsų kojų ir netgi… žaidžia su stovyklos šeimininkais! Aišku, atvykdami tikėjomės pamatyti bent krokodilo nugarą, bet tai, ką matome dabar, yra neįtikėtina.

Papusryčiavę sulaukiame, kol lietus nurims ir plaukiame maudytis. Taip taip, maudysimės toje pačioje pavojingoje upėje. Ne, mums gyventi dar nenusibodo, tiesiog gidai žino vieną platesnę upės vietą, kurioje piktų gyvių nėra, todėl ten mielai veisiasi rožiniai delfinai. Čia galima maudytis, tačiau irgi nereikia pamiršti, kad delfinai turi gana aštrius dantukus. Atrodo, šitoje upėje kanda visi.

Prisipažinsime, jausmas tikrai keistas: plūduriuoji vandenyje, stengdamasis negalvoti, kad už kelių šimtų metrų vandenyje matei krokodilo nugarą, o tada netikėtai pajunti, kaip kažkas drumstame vandenyje baksteli į tavo koją. Kartais apsižioja blauzdą. Išsigąsti, tačiau netrukus už poros metrų iškyla rožinė delfino nugara ir paleidžia į orą vandens purslus – jis tiesiog draugiškai žaidė su tavimi. Štai taip išsimaudome ir grįžę į kiek pavojingesnes vietas, užmetame meškeres.

Vietoje jauko – mėsos gabaliukai. Laimikio ilgai laukti nereikia, gidas jau kitą minutę pradeda traukti lauk raudonąsias piranijas. Šitos yra pačios pikčiausios, jos gali ėsti netgi kitas žuvis. Tai pamatome savo akimis, kai prikišus kitą žuvį raudonukei prie žabtų, ji nieko nelaukdama suleidžia savo dantis į mėsą.

Per valandą pagauname keliolika piranijų, laimikį ištraukia praktiškai visi. Pavyksta netgi Žydrei, kuri dievagojasi, kad tai yra pirmoji gyvenime pagauta žuvis. Gal ir pirmoji, tačiau kokia!

Jau iš anksto džiaugiamės susižvejoję sau vakarienę. Taip ir atsitinka: grįžę stovyklon gauname ne tik gardžių makaronų su salotomis, bet ir egzotiškųjų piranijų. Skoniu jos niekuo neypatingos, užtai padovanojo mums tikrai nekasdienišką nuotykį.

Trečioji diena: džiaugsmo iki kelių

Ryte vėl sveikina lietus, kiek taupesnis už vakarykštį, tačiau vis tiek įkyrus. Mintis, kad esame džiunglėse sausuoju sezonu, kelia juoką, bet esame matę ir drėgnąjį sezoną, todėl žinome, kad čia yra visai gerai. Vėl pusryčiaujame dirsčiodami į lauke rėpliojančius Paulių, Antaną ir Kazimierą. Kartais šeimininkai nuneša jiems atlikusių mėsos gabaliukų. Krokodilai išsižioja ir tada pasigirsta stiprus „snap“! Ne, vis dėlto, šitie gyvūnėliai nėra patys jaukiausi, net jei plūduriuoja vandeny greta valties.

Klausiame gido, kodėl išlipę ant kranto jie ilgai guli pravėrę narsus, bet nieko daugiau nedarydami? Pasirodo, taip jie stengiasi kuo greičiau prikaupti deguonies savo plaučiuose. Jo prireiks medžiojant po vandeniu. Dar klausiame, kodėl greta mūsiškių aligatorių trijulės nieko nebijodamas pakrantėje braido baltas paukščiukas. „Jis nebijo, kol mato krokodilo galvą paviršiuje. Kai šis panyra po vandeniu, lauk bėdos“, – paaiškina Diego. Mes turime ir kitą versiją: prisimenate sovietinį filmuką, kur paukščiukas buvo krokodilo draugas, nes jam iš dantų visokias šiukšles rankiojo?

Žydrė pabando nupliekti įdomesnę krokodilo ir paukščiuko draugystę ir kiek įbrenda į vandenį. Tai vos nesibaigia problemomis, nes guminiai batai vandenyje paslysta. Gerai, kad Žydrei pavyksta greitai atgauti pusiausvyrą ir grįžti ant kranto. Mes liekame laimingi, o piranijos ir krokodilai – nusiminę. Beje, nuotykis atsitinka gaudant štai šią akimirką.

Šiandien programoje numatytos anakondos paieškos, tačiau Diego iš anksto perspėja, kad nieko gero nebus. Lijo dvi dienas iš eilės, todėl pampose (kažkiek į pelkes panašios laukymės prie upės) prisikaupė vandens ir visos gyvatės sulindo giliai. Kai šviečia saulė ir vandens nedaug, jas pamatyti tikrai paprasta, o šiandien greičiausiai tik pabraidysime po pelkę ir nieko nepešime. Kiek pasitarę apsisprendžiame su grupės draugais, kad geriau pabraidžioti ir nieko nerasti, nei nebraidžioti iš viso.

Pasakyta – padaryta. Plaukiame iki pampos, braidžiojame su likimo broliais iš poros kitų grupių ir vieni kitus erziname vis šūkteldami „Anakonda“! Netikras aliarmas… Kita vertus, nelabai mums ta anakonda ir įdomi, jau prisižiūrėjome pakankamai. Pati pampa daug įdomesnė – toks egzotiškas pelkynas iki kelių.

Grįžę iš pampos sukertame pietus ir dabar galime pagrįstai pasakyti – maitinimas šioje džiunglių stovyklavietėje buvo geriausias, kokį tik esame gavę visos kelionės po Boliviją metu. Todėl mielai paliekame arbatpinigių virėjai, mainais paprašydami banano. Jį supjaustome mažais griežinėliais ir pasidalijame – maitinsime ką tik lauke ant medžių pasirodžiusias beždžionėles. Šiaip to daryti negalima, tačiau neseniai džiungles siaubė gaisras, nuniokojęs daug vaismedžių, todėl mieloms geltonoms beždžionėlėms tapo gerokai sunkiau susirasti maisto.

Iš pradžių pamačiusios mus, išėjusius iš namelio, geltonukės išsigąsta ir pradeda stipriai purtyti medžių šakas. Jau Suriname išmokome, kad šis veiksmas reiškia netikėto atvykėlio gąsdinimą. Tiesa, pamačiusios geltonus vaisių gabaliukus mūsų rankose, mažės greitai nusiramina ir stoja į eilę. Aktyviausios spėja nugriebti po kelis gabaliukus, kartais viena rankyte dar mesdamos suvalgyto banano žievelę žemyn, o kita jau siekdamos naujo.

Netrukus ateina akimirka, kai gidas Diego sušunka ir pakviečia mus į valtį. Plauksime atgal, smagi laukinė išvyka baigėsi. Atsisveikinę su stovyklos šeimininkais, pajudame link namų laimingi. Išskyrus olandą. Pasirodo, jis dar labai nori pamatyti kapibarą – stambiausią graužiką pasaulyje. Gidas pažada sustabdyti valtį, jei tik pakrantėse pamatysime ką nors panašaus. Netrukus olando noras išsipildo: prieš mūsų akis išnyra pakrantės žoleles skabanti kiaulės dydžio kapibara. Priplaukiame visai greta, pasižiūrime į protingas jos akis, nufotografuojame ir lekiame toliau.

Dabar jau laimingi? Dar nelabai. Valdas dar nori pamatyti tinginį. Jų turėtų būti pakeliui į Rurre, todėl atsisveikinę su gidu Diego ir sulaukę savo džipo, paprašome vairuotojo, kad sustotų greta giraitės, kurios medžiuose pakibę mėgsta snausti tinginiai. Kai jau pagalvojame, kad vairuotojas užmiršo mūsų prašymą, jis netikėtai paspaudžia stabdį ir parodo į tolumoje esantį medį, kurio viršūnėje kabo tamsus gniutulas. Jokių abejonių – tinginys! “Turi erelio akis”, – pagiriame vairuotoją. Šis laimingas toliau spardo akseleratorių.

Į Rurre grįžtame nelengvai. Kelias pliaupiant lietui keliose vietose panašus į Pirmojo pasaulinio karo mūšio lauką, įveikiamą tik tankais. Laimei, mūsų vairuotojukas turi keturiais ratais varomą visureigį, tad išlendame iš kliošės be problemų. To nepasakysi apie pakeliui matytus nelaimėlius.

Kelios valandos ir mes jau saugiai atvykę į miestelį. Čia laukia svarbiausias darbas: nusipirkti bilietą rytojaus kelionei į La Pazą. Bijojome, kad susivėlinę nieko doro negausime, o baigėsi kitaip – sumokėję niekingai mažą antkainį gavome panoramines vietas. Tai, brolyčiai, Bolivijoje yra didis dalykas.

Po to sugrįžtame į viešbutį ir vakare vienoje iš kaimelio kavinių aptariame vis dar galvoje nesugulančius įspūdžius. Nenuostabu – tai, ko gero, buvo pirma gyvenime aplankyta vieta, kurioje pamatėme tiek daug įvairiausios laisvėje esančios gyvūnijos.

Kelionė į Boliviją – La Pazas

Posted on by Posted in Kelionės Leave a comment

Nuo Bolivijos indėnų iki…

Tikriausiai esate girdėję apie streikus, kelių blokadas ir kitus velnius, kurie periodiškai vyksta Bolivjoje. Čia ne šiaip sau – Bolivijos indėnai yra karšto būdo ir prisimaukę alaus pradeda tikėti, kad savo girtu zigzagavimu gali pakeisti visuomenę. Nieko nepakeičia, tačiau turistams tampa dar labiau įdomūs.

Mums Bolivija yra tikrai įdomi, nors ir nelengva šalis keliauti. Įdomi dėl kelių dalykų. Kelionių knygos vienbalsiai aiškina, kad Bolivija yra garsi dėl aukščiausio „visko“. Pabuvę Uyuni dykynėse jau sužinojome, kad čia pakilti į penkių kilometrų aukštį nėra sunku. Po to pabuvome džiunglėse ir supratome, kad lygiai taip pat lengva nusileisti į drėgnas ir lietingas Amazonės lygumas. Galiausiai atėjo laikas tai Bolvijai, kurią mato daugelis turistų: aukštai, indėniškai ir populiariai. Kitaip tariant, atėjo laikas sostinei La Pazui.

Atvykome į La Pazą tiesiai iš džiunglių ir dar autobuse pastebėjome, kaip keičiasi oro sąlygos. Šalo tiesiog kas minutę. Labiausiai džiaugėmės į saloną pasiėmę savo vienintelį miegmaišį (Žydrės maišą pavogė dar Patagonijoje), apklojome juo kojas ir ankstyvą rytą išlipę La Pazo priemiestyje jautėmės, tarsi Lietuvoje iš liepos būtume permesti tiesiai į sausį. Gerai, kad taksi mikliai nugabeno mus į viešbutuką, kuriame buvo kiek šilčiau. Puiki proga nusnausti pobrangiame kambaryje ir atsikėlus su naujomis jėgomis paieškoti pigesnių ir geresnių vietų indėniškiausios Pietų Amerikos valstybės netikroje sostinėje.

Kas yra La Pazas?

Tiesą pasakius, net mes negalime atsakyti į prieš tai užduotą klausimą. Kas yra La Pazas? Tai truputį Bolivijos sostinė, bet tik truputį, nes konstitucinė sostinė yra mūsų jau anksčiau aplankyta Sucre. Dar La Pazas yra indėniškas miestas, bet nepakankamai, nes miesto centras labiau populiarus tarp metisų ir turistų. Indėnai mieliau glaudžiasi priemiesčiuose. Taip pat La Pazas yra gera vieta apsipirkti ir pailsėti. Čia jau neradome jokių argumentų, skatinančių prieštarauti.

Pirmiausiai norime pailsėti. Atvykome čia savaitgalį, todėl geresnės perspektyvos ir nėra. Visi ilsisi. Naktinis autobusas iš Rurrenabaque džiunglių buvo nelabai patogus, todėl pirmąją dieną daugiau miegame, nei judame. Kitą rytą persikraustome į naują viešbutį, kurio kambarys neturės vonios, tačiau mokėsime dvigubai mažiau ir gyvensime dvigubai arčiau centro. Pigesnė nakvynė yra mums labai svarbi, nes kiekvieną atlikusį bolivianą norime skirti lauktuvėms – atėjo jų pirkimo metas.

Nieko nelaukdami ir apsiperkame: nuo visokių staltiesėlių ir pakabukų iki moliusko fosilijos, kurią Valdui gatvėje iš po skverno ištraukia nepatikimas senolis. Vėliau paaiškėja, kad ta fosilija nėra originali, jas padaro patys indėnai, o greta esančiame raganų turgelyje panašų akmenuką su kokio moliusko įspaudu galima gauti pigiau, vos už kelis litus. Šalia indėnės siūlo visokių amuletų ir žolelių, o prie parduotuvių įėjimų kabo vėjo blaškomi lamos kūdikių lavonėliai. Nejauku.

La Pazas rymo pusketvirto kilometro aukštyje. Tai reiškia, kad čia kvėpuoti sunku, vaikščioti dar sunkiau, o skubėti išvis nepatartina. „Vaikščiok lėtai, valgyk mažai, miegok vienas“, – sako indėnų išmintis. Kad jau taip sako, reikia nors šiek tiek jos klausyti. Ramiai praleidžiame kelias dienas apsipirkinėdami (čia galima įsigyti viską, nuo Bolivijos nacionalinės rinktinės marškinėlių iki skysčio pripildytos ampulės, kuri, pasirodo, neša sėkmę).

Yra ką įsigyti ir paragauti

La Paze galiausiai atrandame maisto įvairovės. Tradicinis bolivietiškas maistas jau ne kartą suko skrandžius, todėl džiaugiamės galėdami paragauti arabiškų ar indiškų patiekalų. Tai, beje, labai gardu ir panašu į originalą. Gal tik išskyrus indiškus duonos paplotėlius „chapati“ – jų niekur nerasite pagamintų geriau, nei pačioje Indijoje. Visa kita – ragaujama, apžiūrima, nusiderama ir mielai perkama.

Turistai ir vietiniai turčiai sukuria šiame mieste tam tikrą prabangos įspūdį, tačiau jam atkirtį duoda būriai išmaldos prašančių ar ką nors pardavinėjančių indėnų gatvėse. Toks dvigubas gyvenimas: jei nori, gali apsipirkinėti madingose parduotuvėse, valgyti brangius patiekalus ir už nakvynę ploti keliasdešimt dolerių. Jei nenori, maistas, nakvynė ir pirkiniai kainuos vos kelis litus – reikia tik paieškoti ir tuoj surasi vietą, kur indėnai dirba indėnams. Būtent tokioje vietoje Valdas už tris litus susitvarkė savo įplyšusį batą, o Žydrė negalėjo atsidžiaugti naujais pirkiniais buto interjerui.

Netikroje Bolivijos sostinėje galima nuveikti ir šį tą daugiau. Greta miesto driekiasi pavojingiausiu pasaulyje keliu vadinama keliasdešimties kilometrų ilgio trasa, kuria galima leistis dviračiais. Pradedi aukštai kalnuose ir per kelias valandas nusileidi iki džiunglių. Anksčiau šiuo siauru keliuku vykdavo eismas ir į prarają beveik periodiškai lėkdavo automobiliai, žūdavo žmonės. Dabar eismas pristabdytas, todėl incidentų praktiškai nebūna. Vis dėlto, mes nebandėme – kažkaip kelionės pabaigoje pradėjome jausti, jog nuotykių užteks, geriau sveikiems namo grįžti.

Paskutinė turistinė Bolivijos stotelė

Vieną rytą iš La Pazo pajudame tolyn, link Peru. Atsispiriame gundančiam pasiūlymui pirkti bilietus vietinėje agentūroje, vietoj to stabdome taksi ir lekiame į mikroautobusų stotelę. Pasiteisino: kainuoja daug pigiau. Netrukus užpupsime ant gretimų kalnų ir kurį laiką gėrimės La Pazo apylinkėmis.

Po to nuostabiu keliu, vingiuojančiu palei snieguotų kalnų liniją, atvykstame prie Titikakos ežero ir persikeliame į pusiasalį. Autobusiukas keliasi su vienu plaustu, mes su indėnais – kitu. Už šitą malonumą kažkodėl tenka papildomai sumokėti kelis centus. Nieko tokio, daug įdomiau stebėti švedą, kuris netikėtai pradeda minėti visus įmanomus velnius. Pasirodo, pametė savo piniginę su grynaisiais, kortelėmis, pasu ir kt. Netrukus viską suranda atplaukusiame autobusėlyje ir veidą vėl nušviečia palaiminga šypsena Tik praradęs gali įvertinti tai, ką turi. „Estoy feliz“, – laužyta ispanų kalba švedas informuoja susirūpinusius indėnus, kad yra laimingas, nes viską surado. Šitie irgi lengviau atsikvepia.

Atėjo laikas paskutiniam sustojimui Bolivijoje – Copacabanai. Tai prie Titikakos ežero įsikūręs miestelis, kurį galima vadinti Bolivijos turizmo sostine. Čia turistų koncentracija gal ir prilygsta La Pazui, tačiau pats miestelis gerokai mažesnis, todėl baltaveidžių atrodo ypač daug. Būriai jų atvyksta iš Peru pusės, nemažai yra ir tokių, kaip mes, nusprendusių stabtelti šiame jaukiame mieste prieš atsisveikinant su Bolivija.

Pirmas įspūdis: vėl stebina vykusi bolivietiška architektūra, pasitinka Bolivijoje dar nematyta viešbučių gausa ir restoranų bei mažų parduotuvėlių skaičius. Šitoj šalyje beveik nėra tokio reiškinio, kaip dideli prekybos centrai, viską parduoda smulkieji indėnų verslininkai. Taip tik įdomiau, nes norėdamas apsipirkti, turi gerai pasivaikščioti: čia bandelių parduotuvė, čia pieno produktai, čia mėsa, ten alus, dar kitur vaisiai, o desertui – visi dešimt „Draugų“ sezonų. Viskas už nepadoriai menkas kainas, nors Copacabana ir nėra pigiausias Bolivijos miestas.

Prašukuojame viešbučius ir pasirenkame nelabai vykusiai: šaltoka kamara su vienu langu į nežinią. Nieko baisaus, planuojame čia būti vos dvi dienas, o vėliau važiuosime vienai dienai į Peru ir tikriausiai vėl grįšime atgal. Toks keistas planas gimė dėl to, kad kvailas pasienietis prie Paragvajaus įlipino į mūsų pasus antspaudą, leidžiantį Bolivijoje būti trisdešimt dienų, nors lietuviams galioja devyniasdešimties dienų limitas. Nenorėdami papildomų problemų, žadame dėl šventos ramybės kirsti sieną prieš pasibaigiant pase nurodytam laikui.

Dvi dienos prabėga mikliai. Neturime noro plaukti į greta esančias Saulės ar Mėnulio salas, nes Titikakos ežero salų prisižiūrėjome dar Peru pusėje. Dabar norime tiesiog susilieti su indėniškuoju aukštumų gyvenimu ir lėkti pavėjui. Stebime saulėlydžius, derimės su maloniomis bobutėmis, vakarieniaujame indėniškuose restoranuose, saugiu atstumu lenkdami turistinius – jau pakankamai pasimokėme ir žinome, kad vidurius laisvinančios bacilos pirmiausiai veisiasi pastaruosiuose. To mes visai nenorime, užtenka tiesiog skaniai pavalgyti ir desertui nusipirkti spragėsių iš gatvės pardavėjos.

Vieną dieną dar pabandome nuvykti iki sienos ir prasitęsti antspaudą pase be sienos kirtimo formalumų. Deja, Bolivijos pasieniečiai tokie korumpuoti, kad kyšių prašo be menkiausių sąžinės priekaištų. „Jei per vieną dieną nuvyktumėte į Peru ir grįžtumėte, jie reikalautų po keturiasdešimt JAV dolerių iš kiekvieno, o mes įplieksim naują anstpaudą vos už dvidešimt. Suprantat?“, – aiškina įžūlus akiniuotis, o greta linksi policininkas su dolerio ženkliukais akyse. Pasprinkit, mes turim laiko. Rytoj vykstam į Peru

Viena diena svetur

Galiausiai išsirengiame į dienos nuotykį gretimoje valstybėje. Smagu pasikartoti prieš pusmetį išmoktas Peru pamokas, be to, pamatysime tą šalies kraštą, kuriame nesame lankęsi. Nusiperkame bilietą iki artimiausio didelio Peru miesto Puno, tačiau kirtę sieną paprašome vairuotojo, kad išleistų mus pakeliui, nedideliame Titikakos kaimelyje July.

Neturime čia jokių planų, tiesiog reikia kažkur praleisti vieną naktį. Tiesa, rami viešnagė greitai įgauna nuotykio skonį, nes Žydrė kažkur pragano savo išsikeistas soles, bankomatų nėra, o vienintelis veikiantis bankas keičia tik JAV dolerius, kurių mes neturime. Liekame visai dienai tik su Valdo nugriebtais pinigėliais, jų nėra daug – po penkiolika litų žmogui. Palapinė liko Bolivijoje, tad tenka susirasti pigiausią viešbutėlį, kur nėra vandens, bet savininkė indėnė parūpina mums kambarį su dvigule lova už 14 litų. Paskui pagalvoja ir dar atneša oranžinį tušinuką – pridėtinė vertė. Savo ruožtu, padovanojame jai lietuvišką atvirutę, o likusius pinigus paskirstome taip, kad lieka ir sočiai vakarienei, ir internetui, ir rytojaus kelionei. Pasitvirtina taisyklė: įmanoma keliauti tikrai pigiai, tiesiog turi daugiau ieškoti.

Kitą dieną pasikartojame dar vieną Peru pamoką: jei nevažiuoji ilgų distancijų autobusais, kelionė truks kankinamai ilgai. Štai, July kaimelis yra visai greta Copacabanos, tačiau vykdami iki jos spėjame dukart pakeisti transporto priemonę ir dar turime porą kilometrų kulniuoti pėsčiomis. Nėra taip blogai, nes aplinka labai graži.

Titikakos apylinkėse dabar prasidėjo žiema, tai reiškia, kad oras kiek atvėso, tačiau beveik nelyja. Dienos saulė puikiai išdžiovina šieną, prie žemės linksta javai, o vandens pradeda trūkti, todėl skalbinius šeimos nešasi prie ežero ir skalauja rūbus pirmoje pasitaikiusioje baloje.

Parėję iki sienos įveikiame procedūras ir papuošiame savo pasus dar dviem antspaudais. Sutaupėme nekažin ką, tačiau širdyse esame laimingi – nereikėjo duoti kyšio kiaulėms pasieniečiams. Iš esmės galėjome apskritai nebegrįžti į Boliviją, tačiau dabar prasideda etapas, kai turime dar mėnesį laiko ir nebenorime pamatyti nieko naujo, todėl nusprendėme tiesiog leisti laiką ten, kur mums patinka. O Copacabana yra grieko vertas miestelis.
Trumpa Valdo kelionė per kopas

Dar pora dienų svetingoje Copacabanoje, šįkart – visai kitokios kokybės viešbutyje. Esame ketvirtame aukšte, turime tris didelius langus kambaryje ir vieną – tualete (žiūrėkit, sysioju!). Kokybė puiki, todėl mielai rekomenduojame: „Hostal Colonial“. Per savo Bonifacijaus atostogas aplankome Copacabanos bažnyčią su svarbiausiu jos akcentu – trimis kryžiais.

Greta bažnyčios stebime, kaip indėnai šventina naują mašinytę. Čia rimtas reikalas – mašinas turi pašventinti klebonėlis, nes važinėjant tokiais keliais be Dievo pagalbos neapsieisi.

Paskutinę dieną pasiskirstome dykaduoniavimo darbus: Žydrė sėda užbaigti pastarojo „Verslo klasės“ teksto, o Valdas pasigriebia abu fotoaparatus ir nusprendžia pasižvalgyti nuo greta miesto esančio kalno. Tai tikrai nėra lengva užduotis, nes lipti į kalną keturių kilometrų aukštyje yra kvapą atimantis užsiėmimas. Tik tada, kai senukai su lazdelėmis pradeda tave lenkti, supranti, kad dūsauti užtenka – reikia eiti į priekį.

Ant kalno viršaus laukia kažkas panašaus į kryžiaus kelių „stancijas“…

…ir pasakiška Titikakos ežero panorama su pirmyn – atgal zujančiais laivukais, po vandeniu neriančiais pusiasaliais ir dangų dažančia saule.

Nulipus žemyn apetitas nedingsta, todėl Valdas sėda į autobusą, vežantį link La Pazo. Atvykdami čia pakeliui matėme pasakiškų vaizdų, tačiau nespėjome jų įamžinti, todėl dabar galima pavažiuoti keliasdešimt kilometrų ir stebėti, kaip greta kelio gyvena vietinės gentys.

Galiausiai Valdas paprašo vairuotojų, kad šie sustotų niekeno žemėje. Jie nepatikliai kilnoja antakius, tačiau bakstelėjus į fotoaparatą ir parodžius į už lango esančius vaizdus, supranta. „Užsienietis nori fotografuoti mūsų Boliviją“, – pasako konduktorius vairuotojui ir šis spiria į stabdį. Atsiskaitome, atsisveikiname. Autobusas sustojo negyvenamoje salos vietoje, nuo kurios matosi puikus Titikakos ežero ir tolumoje stūksančių Cordillera Real kalnų grandinės derinys. Žmonės, kurie aiškina, kad Titikakos ežeras daug gražesnis iš Bolivijos pusės, tikrai nemeluoja.

Kelio spalvas dar paįvairina sutiktas senjoras, nuo gretimos kalvos „Hello, dinero!“ šaukiantys aviganiai vaikai, pro šalį maunantys, bet nesustojantys autobusėliai ir besileidžianti saulė.

Pasivaikščiojus ir pabendravus su nežinia iš kur vis išlendančiais indėnais, galiausiai pavyksta susistabdyti automobilį, kuris už gerą kainą nuveža iki Copacabanos (pamirškit autostopą). Dabar jau atlikome viską, ko norėjome. Ramiai atšvenčiame Valdo gimtadienį, susikrauname kuprines ir iš kūdikį krūtimi maitinančios motinos nusiperkame bilietą iki Puno.

Bolivija baigėsi, priartėjo prie pabaigos ir mūsų odisėja. Dar liko trys nerūpestingos savaitės pamėgtose Peru vietelėse: inkų sostinėje Cusco bei žvejų kaimelyje Huanchaco greta Ramiojo vandenyno. Visa tai tilps į artimiausią tekstą, o paskui – keturi lėktuvai ir jau primiršta lietuviška žemė po kojomis. Netrukus.

Patarimai maršrutui 5 savaitėms į LA

Posted on by Posted in Kelionės Leave a comment

Klausimai – patarimai – atsakymai apie 5 savaičių maršrutą…

Galvojat, kad mes grįžę tik sėdim, pilvukus vartom ir kitiems keliautojams nepadedam? Anaiptol, jau keliems kolegoms, išsiruošusiems į Pietų Ameriką ir turėjusiems klausimų, bandėme padėti. Kol kas niekas nesiskundė. Klausimai kartais yra linkę kartotis, todėl nusprendėme juos paviešinti. Galbūt bus naudinga ir tiems, kuriems mintys apie kelionę Pietų Amerikon seniai kirbėjo, tik paklaust neprisiruošėt.

Andrių/Gvazi sutikome Dainiaus Kinderio vakarėlyje “Kinderis Entertainment”. Ten dalyvavome kelionių mugėje ir gausiai susidomėjusiems svečiams pasakojome apie Pietų Ameriką, o vėliau iš Andriaus sulaukėme kelių klausimų el. paštu info@crossroad.lt. Štai ką į juos atsakėme.

Kai turėsite laiko ir noro (dėkingas iš anksto), pamodeliuokite aptartą maršrutą po P. Ameriką, ~ 5 sav. Tarkim skrydis į Buenos Aires, tada Urugvajus, gabalas Brazilijos, kriokliai, Paragvajus, Bolivija, Peru, Čilė (siūlote Patagoniją) ir atgalios į Buenos Aires lėktuvu (taupant laiką). Kokia avia kompanija skraidina?

Aš važiuočiau taip:

– trys dienos Buenos Airėse. Vieną iš jų skirčiau dienos išvykai į Urugvajų (yra keltas iš Buenos Aires į Montevideo, galima per vieną dieną, galima su nakvyne)
– iš Buenos Airių važiuoju tiesiai į Puerto Iguazu. Ten trys dienos. Iš pradžių argentinietiška pusė, paskui braziliška.

Jau beveik savaitė

– iš Foz do Iguazu važiuoju į Rio de Janeiro. Trys dienos ten, tada ieškočiau pigaus skrydžio į Limą.
– iš Limos per savaitę nuvažiuočiau žemyn (diena Paracas, diena Icoje, diena Naskoje, dvi dienos Cuzco, dvi dienos Machu Picchu).

Jau dvi savaitės

– iš Cuzco nuvykčiau į Puno.
– Puno neužsibūčiau, pervažiuočiau sieną ir apsistočiau Bolivijos pusėje, Copacabanoje. Ten paimčiau dienos išvyką į Isla del Sol, kitą dieną vykčiau į La Pazą, o iš ten – naktiniu autobusu į Uyuni.

Jau maždaug trys savaitės.

– Uyuni nieko nelaukęs griebčiau trijų dienų išvyką į Salar de Uyuni druskos ežerą. Grįžęs iškart važiuočiau į VIllazon pasienio miestelį ir persikelčiau į Argentinos pusę, ten yra tiesioginių autobusų į Saltą.
– Pora dienų Saltoje ir ilga kelionė autobusais į Bariloche. Čia galima pasidaryti smagią poros dienų išvyką į kalnus. Po to važiuojam į El Chalten.

Jau keturios savaitės

– El Chalten pasidaryčiau trijų dienų žygį iki Fitz Roy kalno.
– Grįžęs nuvykčiau iki El Calafate ir ten per dieną apžiūrėčiau Perito Moreno ledyną
– Iš El Calafate trims dienoms kirsčiau sieną ir aplankyčiau Torres del Paine nacionalinį parką Čilėje. Visos trekingo trasos nespėčiau, bet bent jau per vienos dienos išvyką pabandyčiau užlipti iki pačių Torres.
– Grįžęs į El Calafate gaudyčiau LAN avialinijų lėktuvą ir skrisčiau į Buenos Aires.

Štai ir penkios, gana suspaustos ir aktyvios savaitės. 🙂

Atgalios skridote iš Limos? Su KLM? Kaina?

Taip, iš Limos, bet ne, ne KLM. Air Europa + Air Baltic + Air Baltic. Apie 2500 per Londoną su 4 dienų sustojimu ten ir per Rygą. Dėl to, kad norėjom Londoną pamatyt. Žiūrėjom jungtis Lima – Niujorkas – Londonas – Ryga – Vilnius (tada dar tiesioginių į Vilnių nebuvo), tai išėjo beveik pigiau. Pasitikrinkit skrydžius į “štatus”, lotynų amerikiečiai ten gana pigiai skraido.
Iškilo klausimas dėl pinigų/valiutos P.Amerikoje (be Kolumbijos, Ekvadoro, Venesuelos): kiek suprantu, doleris bet kokiu atveju jiems labiau priimtinas nei euras. Kaip elgtis: EUR, USD, bankomatas ten. Ką patartumėt?

JAV doleris ir bankomatai. Dolerių pasiimkit tiek, kad būtų atsargai. Porą šimtų, pavyzdžiui. Visur yra bankomatai tose šalyse, juose saugiau grynintis, nes gausi gerą kursą. Keityklų kursai kartais daug prastesni, o apie keitimus prie sienos išvis nešneku – apgavikų lizdas.

Kiek kainuoja kelione i Peru

Posted on by Posted in Kelionės Leave a comment

Kelionės į Peru kaina

Pasklaidome kartais kelionių agentūrų puslapius internete ir ypač krinta į akis pasiūlymai nuvykti į tokias Pietų Amerikos šalis, kaip Peru. Tai, kad mėnesio kelionę yra bandoma suspausti į dvi savaites, dar nieko baisaus, ne visi gi turi daugiau laiko. Bet kai pamatai kainų eilutes… Ne, geriau nematyti.

Naršėm internete, vienaip ir kitaip skaičiavom, o kaina už organizuotą turą iš Lietuvos vis tiek išeina sunkiasvorė – maždaug 1000 litų už vieną kelionės dieną. Ar mokėtumėte už 14 dienų kelionę į Peru 12-14 tūkst. litų? Turbūt labai gerai pagalvotumėte ir pasirinktumėte kitą, pigesnį variantą. Tačiau Peru tikrai nėra toks brangus malonumas, jei keliaujate savarankiškai. Netgi, jei samdotės vietines agentūras.

Pavartėme savo kelionės užrašus ir pasižiūrėjom, kiek gi Peru kainavo mums. Tai yra šalis, Pietų Amerikoje pasiūlanti geriausią kainos ir kokybės santykį. Be to, tai bene labiausiai turistų nučiupinėta žemyno valstybė, todėl turizmo infrastruktūra sutvarkyta gerai ir keliauti nėra sunku net nemokant ispaniškai, o gidą gali puikiausiai atstoti gera kelionės knyga. Dabar pasižiūrime į pinigines. Peru buvo viena pigiausių šalių skaičiuojant kelionės išlaidas. Per mėnesį čia išleisdavome apie 2000 litų, įskaičiuojant viską, kas yra numatoma ir kelionių agentūrų aprašymuose: Nuo Limos iki Cuzco, Machu Picchu ir Arequipos. Be abejo, įskaičiuojame ir asmenines išlaidas, ir papildomus mokesčius, kurie agentūrų pasiūlymuose gula po žvaigždute.

Bandome permąstyti savo kelionę ir sutraukti ją į dvi savaites. Išlaidos sumažėja iki 1000 litų (jeigu grubiai pjauname per pusę), tačiau čia tik viena medalio pusė. Kita vertus, prireiks daugiau lėktuvų, o į Machu Picchu tikriausiai dardėsime traukiniu. Galbūt rinksimės geresnius viešbučius, nors tie, kuriuose gyvenome mes ir mokėjome po 10 JAV dolerių už naktį dviems, buvo tikrai geri. Dar prisideda apie 2500 litų ir turime 3500 litų dviem savaitėms. Šiek tiek detalizuojame.

12 nakvynių viešbučiuose (viena nakvynė asmeniui – 20 Lt) – 240 Lt
Transportavimaisi autobusais (Lima – Paracas – Ica – Nazca – Arequipa – Puno – Cuzco – Lima) – 500 Lt
Traukinys į Machu Picchu – 300 Lt
Turistiniai objektai (Machu Picchu, Nazca, Colca, Paracas, Ica, Šv. Slėnis, Titikaka) – 850 Lt
Taksi, mokesčiai – 200 Lt
Skrydžiai į Iquitos ir džiunglių turas – 750 Lt
Asmeninės išlaidos – 600 Lt

Lėktuvų skrydžiai pirmyn atgal. Pirmu šūviu greitai.lt pasiūlo 5000 litų pirmyn – atgal su visais mokesčiais. Pasėdėję bilietų rezervacijos sistemose ilgiau tikrai sumažinsite kainą bent iki 4500 litų. Tokiu būdu suskaičiuojame 8000 litų dviejų savaičių kelionei. Čia skaičiavome “užsimesdami”, keliaudami taupiau nesunkiai tilpsite į 7000 litų, o tai yra beveik dvigubai pigiau. Ultra taupių variantų net nežiūrime.

Vardan atsargumo dar žvilgtelime, ką siūlo vietinės Peru turizmo agentūros. Plika panašaus maršruto kaina internete siekia 5000 litų, tačiau iš patirties žinome, kad šios kainos orientuotos į didesnes pinigines turinčius anglus, jos dažnai netgi skaičiuojamos svarais. Perkant vietoje bus bent 30 proc. pigiau. Taigi turime ne ką didesnę sumą už mūsų skaičiavimus netgi tokiu atveju, jei kelionę planuotų vietinė agentūra.

Išvada nugula ant svarstyklėlių: 12 tūkst. litų keliaujant su agentūra ar 8 tūkstančiai litų keliaujant savarankiškai? Aišku, aš suprantu, kad agentūra turi mokėti mokesčius, atlyginimus ir kt., tačiau kur padėti 12 tūkst. per dvi savaites tokioje šalyje, kaip Peru, niekaip nesugalvoju. Taigi jei populiarieji maršrutai a la Egiptas jau tiek nugludinti, kad keliauti su agentūra yra beveik pigiau ir daugeliui tikrai patogiau, tai tokiems kraštams, kaip Pietų Amerika dar reikia daug aktyvesnės agentūrų konkurencijos ir lankstumo. Sakot, nėra reikiamo kiekio turistų? Už tokias kainas jų niekada daug ir nebus.