Atvykdami į Karakasą kažkiek bijojome. Žiniasklaidoje pilna nuostatų, kad tai miestas su pavojingiausiomis gatvėmis, aršiausiais vagimis ir užpuolikais. Yra tiesos – čia pilna rajonų, į kuriuos geriau nekišti nosies. Tačiau kai atrandi savo kampą šiame dūzgiančiame mieste, supranti, kad gyvenimas čia daug įvairesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Mūsų kampas – tai jauki Gran Sabana rajono Bella Monte gatvė. Tai nėra vienas saugiausių rajonų, nors jame nuolat patruliuoja policija, dienomis batų, kvepalų ir kitų gėrybių parduotuvėse knibžda prakutę miestelėnai, o vakarais iki begalybės skamba pietietiška muzika ir girdisi romą gurkšnojančių miestiečių pašnekesiai.
Mūsų gatvę netgi sunku pavadinti gatve. Tai greičiau skersgatvis, jungiantis dvi pagrindines rajono arterijas. Galėtų būti tiesiog niūrus užkampis, tačiau toks nėra, nes jį nuspalvina žmonės – nuolatiniai šio skersgatvio gyventojai ir lankytojai.
Pradėkime nuo Saulio. Taip, skamba beveik kaip Saulius, tačiau kirčiuoti reikėtų „u“ – saUlis. Vaikinukas tam tikromis dienomis dirba viešbutyje „Cristal“, kur budi kiaurą naktį, paduoda svečiams raktus ir persimeta su jais bendromis frazėmis. Saulis yra atvykęs iš provincijos, tačiau savo viltis sieja su Karakasu – čia mokosi ir ateityje tikisi tapti naftos platformų inžinieriumi.
Nuo jo tamsaus gymio veido nedingsta šypsena, o bendraudamas su užsieniečiais Saulis nuolat stengiasi įterpti vieną kitą anglišką žodį, skirtingai nei kiti šio viešbučio budėtojai, griežtai kalbantys tik ispaniškai.
Šypsenos – jos čia vyrauja. Tik pabandykit užeiti į greta viešbučio esančią užeigą, pasivadinusią „artistų įkvėpimu“. Tiesa, artistų čia mažai, užtai vieną vietą prie baro kasdien rezervuoja pagyvenęs vadybininkas apskritu pilvuku, visą vakarą geriantis populiariausią „Polar“ alų ir pasitraukiantis nuo savo kėdės tik reikalui prispyrus.
Vakarais ši vieta prisipildo įvairiausių žmonių. Smagu stebėti, kaip jie vieni kitus pažįsta, sveikinasi ir bendrauja, retkarčiais į savo kūno kalbą įterpdami ir keletą salsos judesių – juk garsiakalbiai nuolat groja šią muziką.
Moteris už baro – tikroji šios užeigos siela ir šeimininkė. Jos šypsena skatina užsisakyti dar ką nors, o kai atsisveikindamas išgirsti „Hasta mañana“, suvoki, kad niekur nedingsi – rytoj čia vėl reikės sugrįžti.
Vakarais ši užeiga prisikemša įvairaus plauko „artistų“, visi net netelpa į vidų. Todėl lauke pristatyta staliukų, kurie priglaudžia pasiilgusius gryno oro. Tokius, kaip mes. Lauke smagu, nes iš čia atsiveria puiki panorama į visą skersgatvio gyvenimą.
Kitus staliukus vakarais nugula miestiečiai – draugai, šeimos, artimieji. Chaotiškas pašnekesių šurmulys, atmiežtas bent trimis skirtingomis melodijomis iš gretimų užeigų, primena Palangą. Bet čia daug smagiau, nors ir nėra jūros, o rektarčiais pasieniu pravažiuoja ir vos neužkliudo įžūlaus liliputo vairuojamas motociklas.
Kartais jis tiesiog pralekia pro šalį, o kartais sustoja prie kito stalelio ir pabučiavęs ten sėdinčią moterį, persimeta keliais žodžiais. Tą moterį bučiuoja daug praeivių, jos paslaptingumas ir pabrėžtinis atsipalaidavimas rodo gana aukštą statusą. Matyt, vienos iš gretimų užeigų šeimininkė, kaip ir šalia nuolat sėdintis aukštas vyriokas, nuolat spaudžiantis praeiviams ranką.
Netoliese yra ir daugiau populiarių žmonių. Jiems praeiviai taip pat spaudžia ranką, tačiau kiek kitaip. Kaire ranka jie kyšteli pluoštelį bolivarų, tuo pačiu metu beveik nepastebimai suliesdami dešines rankas. Tarp pirštų nuslenka ir į rankovę įkrenta baltas mažas paketėlis. Kai netrukus skersgatviu pražingsniuos policijos pareigūnai, apie buvusius mainus niekas net neprisimins.
Gatvės gyvenimas pasibaigia už kelių dešimčių metrų, kur vienos durys veda į atsarginį pulo klubo įėjimą, o priešingoje pusėje iki išnaktų veikia interneto kavinė. Čia irgi renkasi savotiška publika. Apkūnios merginos skęsta svajonėse, žiūrėdamos filmukus apie Mis Venesuela. Trumparegis spygaujantis paauglys, pasislėpęs po „Long John“ slapyvardžiu ir animaciniu avataru žada paauglėms iš Kroatijos amžiną meilę. Dvi kėdes vienu metu užsėdantis vyriškis moko sūnų žaisti strateginį žaidimą „Warcraft“.
Gatvelė tęsiasi toliau, tačiau išskyrus apdžiūvusias palmes ir neįtikėtino storio moteriškę prie užkandžių kiosko, daugiau nieko ypatingo nėra. Na, galbūt dar verta paminėti kirpyklą, išsikabinusią holivudinių gražuolių nuotraukas, tačiau visus kerpančią standartiniu ežiuku arba bliūdeliu. Toje kirpykloje dar laksto mažas gana stilingai nuskustas spanielis.
Sunku nepaminėti ir „Don Sol“ klubo – į jį iki aušros traukia jaunuoliai, kuriems gamta nusprendė skirti kiek daugiau išbandymų. Kai kurie iš jų nesislėpdami laikosi už rankučių, kiti drovisi ir iš klubo išeina tarsi atskirai, tačiau susitvarkę šukuosenas ir išpašiotus rūbus, jau už artimiausio kampo puola vienas kitam į glėbį.
Graži meilės, linksmybių ir kvaišalų imperija šurmulingame skersgatvyje turi ir savo prieskonių. Vienas iš jų – mažas benamis, kasdien susirandantis sau naują žaislą. Vieną vakarą jis spigina neoniniu šviestuvėliu, kitą kartą jau demonstruoja sulankstytą dviračio vairą, o auštant susirango prie uždarytos rūbų parduotuvės ir snaudžia.
Kito skersgatvio gyventojo vertybės aiškios – ant nugaros jis nuolat tempia maišą skardinių, ir jeigu tuo metu, kai jis eina pro šalį, neturi skardinės ant stalo, būtinai pamatysi ištiestą jo ranką. Barzdotas garbanius, žirkles paskutinį kartą matęs pernai, o dušą – dar seniau. Kelis kartus jį ignoruojame, tačiau galiausiai įberiame į saują porą bolivarų ir išgirstame trumpą „gracias, señor“. To gana, to visiškai gana.
Netrukus kulniuojame namo, palikdami už nugarų visą šurmulį ir pakilę į viešbučio kambarį sandariai uždarome langus. Jau žinome, kad mūsų skersgatvyje iki ankstyvaus ryto skambės skirtingi ritmai, šūkaus žmonės, vėliau juos pakeis į užeigas atvežtų butelių skambėjimas ir rytinio skubėjimo į darbus šurmulys.
Taip, tai triukšminga. Tačiau mums tai patinka.