Kokie daiktai padės išgyventi kelionėje?

Neseniai teko matyti filmą, kurio pavadinimo neprisimenu, bet ten vaidino E.Hopkinsas, kuris su A.Baldwinu pateko į lėktuvo katastrofą, išsigelbėjo ir ilgai lakstė po miškus ir gynėsi nuo smagaus lokio. E.Hopkinsas išsigelbėjo, nes buvo labai gudrus, tačiau viskas būtų buvę paprasčiau, kišenėje turint išgyvenimo rinkinėlį.

Iš pažiūros tai nedidelė plastmasinė dėžutė, kurios gali neprireikti šimtą metų, tačiau patekus į ekstremalią situaciją joje gali surasti daug atsakymų į egzistencinius klausimus. Nenuostabu, kad išgyvenimo rinkinėliais pasirūpina ekstremalių žygių dalyviai, kareiviai ir kiti po miškus ar laukus besitrankantys nenuoramos.

Ką paprastai galima aptikti tokioje dėžutėje?

1. Nedidelis peiliukas – šakai nusipjauti, šakalui parėžti ar ugniai įskelti
2. Titnago gabalėlis – ugniai įžiebti
3. Pjūkliukas – medžiui paguldyti
4. Adata ir siūlai – prairusioms kelnėms ar eilutei sutvarkyti
5. Žvakė – romantiškai aplinkai sukurti ar tiesiog šviesai palaikyti
6. Kompasas – teisingai krypčiai nustatyti ir nepaklysti
7. Kabliukai, valas ir svareliai – kad išalkus būtų galima paragauti žuvienės
8. Degtukai – titnagui nesuveikus
9. Švilpukas – meškoms ir rykliams atbaidyti
10. Vandens valymo tabletės – iš pelkės vandens gardumynui pagaminti
11. Veidrodėlis – pagalbai prisišaukti
12. Pieštukas – naudingiems dalykams pasižymėti
13. Viela – pririšti, pritraukti, užkabinti, sutvirtinti…
14. Vatos gabalėliai – titnago įžiebtai ugniai išlaikyti

Visa tai sudėjus į vieną vietą, vaizdelis būna štai toks ir kainuoja apie 50-60 litų.
Ar šie keli šimtai gramų tikrai verti atsidurti keliautojo kuprinėje? Galbūt turite ką nors tokio, ar čia tik vaikų žaidimas? O jei turite, gal yra tekę išbandyti?

Saugios kelionės gidas – draudimas

Nuo šios savaitės kiek koreguojame pirmadienio interviu rubrikos pavadinimą, nes atsirado poreikis išplėsti pašnekovų ratą. Nuo šiol greta klajoklių čia rasite pokalbius su kitų keliones liečiančių sričių profesionalais. Šiandien kalbiname draudikų atstovą – “Lietuvos draudimo” (o kas gi daugiau 🙂 Privačių rizikų skyriaus vadovą Vaidotą Krencių.

Kuo rizikuoju, keliaudamas be kelionės draudimo?

Atsakymas paprastas: dešimtimis ar net šimtais tūkstančių litų. Didžiausia atlyginta kelionių draudimo žala siekė daugiau kaip 110 tūkstančių litų – kai prieš kelerius metus iš Pietų Afrikos Respublikos turėjome suorganizuoti insultą patyrusios klientės pargabenimą. Žinoma, tai išimtinis atvejis. Paprastai nuostoliai būna kur kas mažesni, tačiau vis tiek ženklūs – vidutiniškai apie 2000 litų.

Kas lietuvius labiausiai kankina kelionėse?

Sumušimai, pasinarinimai, lūžiai, ūmios ligos. Nelaimės labai priklauso nuo sezoniškumo – žiemą patiriame rankų ir kojų traumas slidinėdami, vasarą perkaistame saulėje, susižalojame aktyvių išvykų metu… Turbūt didžiausias kelionių draudimo išmokų bumas yra vasarį, kai įsibėgėjus slidinėjimo sezonui sulaukiame dešimčių pranešimų apie išnarintas ar sulaužytas rankas, kojas.

O kokios šalys mums nelaimingiausios?

Tos, į kurias važiuoja didžiausi turistų, ypač slidinėtojų srautai: Austrija, Italija, Slovakija, taip pat Turkija, Egiptas. Beje, pastaruoju metu matome tendenciją, kad keliautojų geografija plečiasi – anksčiau absoliuti dauguma pranešimų apie traumas pasiekdavo iš Europos šalių, o dabar vis daugiau pranešimų sulaukiame iš Tailando, Indijos, Kinijos…

Koks pats egzotiškiausias pranešimas yra pasiekęs draudikus?

Egzotiškiausias, gal ne tiek dėl pobūdžio, kiek dėl įvykio vietos, mus buvo pasiekęs iš Kinijos. Mūsų draudėja, vaikščiodama ant Kinų sienos, neatidžiai pastatė koją ant laiptų ir krisdama ją susilaužė. Teko organizuoti tarptautines pajėgas, malūnsparniu nukelti klientę nuo sienos, vėliau suteikus pagalbą pargabenti į Lietuvą.

Visa tai daro pati draudimo kompanija?

Ne visiškai. Pasaulyje yra kelios kompanijos, kurios vykdo asistavimo veiklą, tai yra, rūpinasi bendradarbiaujančių draudimo kompanijų nukentėjusiais klientais, juos transportuoja, organizuoja gydymą. Vėliau mums pateikiama sąskaita, kurią apmokame. Jei klientas apsieina be asistavimo paslaugos, jis tiesiog turi gauti sąskaitas už gydymą, medikamentus, kitas išlaidas ir pateikti mums.
Ar verta draustis, jeigu į užsienį iškeliaujama ilgesniam laikotarpiui?

Draustis visada verta, tiesiog keliaujant ilgiau yra atitinkamai didesnė rizika, todėl ir įmoka išauga. Tarkime, jeigu vykstama į dviejų savaičių atostogas, draudimas kainuos apie 40 litų, o vykstant pusmečiui kaina gali siekti ir tūkstantį. Tai pakankamai brangu, tačiau esu įsitikinęs, kad būtina, nes keliaujant žmonės daugiau juda, važinėja, gyvena aktyviau, todėl padidėja ir traumų tikimybė.

Nuo ko kelionių draudimas saugo ir nuo ko – ne?

Kelionių draudimo sąlygos įvairiose kompanijose skiriasi, bet dažniausiai draudžiamaisiais įvykiais laikomi atvejai, kai žmogus susižaloja ar patiria ūmų sveikatos sutrikimą, netgi jei tai būtų danties skausmas. Tačiau apsinuodijimo alkoholiu, savižudybės, nusikalstant, dalyvaujant sporto varžybose, šokant parašiutu ir kitais panašiais atvejais įvykiai bus pripažinti nedraudžiamaisiais – tokios rizikos jokia draudimo kompanija prisiimti negali.

Kalbant detaliai, kelionių draudimas padengia medicinines išlaidas už gydymą, vaistus, buvimą ligoninėje, spec. transportavimą į ligoninę, Lietuvą, žuvusiojo palaikų pargabenimą į Lietuvą. Jei draudžiantis kelionių draudimu pasirenkamas ir nelaimingų atsitikimų draudimas, atlyginami fiksuoto dydžio nuostoliai už nelaimingo atsitikimo faktą, .t.y jei lūžo ranka – tam tikras procentas nuo pasirinktos draudimo sumos, jei lūžo koja – kitokio dydžio kompensacija už nelaimingo atsitikimo faktą ir pan. Gautus pinigus žmogus gali skirti kam nori – sanatorijai, skirtumui tarp mokamų „Sodros“ išmokų ir buvusio atlyginimo padengti ir pan. Draudžiantis kelionių draudimu galima apdrausti ir bagažo draudimą, ir neįvykusią kelionę, savo civilinę atsakomybę ir pan.

Ar man užtenka kelionių draudimo, kad išvykęs jausčiausi maksimaliai ramus?

Maksimaliai ramiai keliauti galima papildomai įsigijus draudimą nuo nelaimingų atsitikimų, bagažo ir asmens daiktų draudimą, civilinės atsakomybės draudimą ir nenumatytų kelionės išlaidų draudimą. Pirmasis suteikia išsamesnę draudimo apsaugą nelaimei atsitikus, antrasis saugo kelionės metu turimus daiktus, trečiasis reikalingas, jei netyčia sugadinsite kieno nors turtą, o ketvirtasis atlygins išlaidas netikėtai nukėlus skrydį, neįvykus jungiamajam reisui ir panašiai.

Kokia tavo paties keliavimo ir draudimosi patirtis?

Keliaudamas draudimu pasirūpinu visada – kasdienybėje susiduriame su pakankamai daug pamokančių istorijų, kad leisčiau sau rizikuoti. O keliauti dažniausiai tenka darbo reikalais po įvairias Europos šalis, tačiau kartais nusišypso Fortūna ir leidžia pamatyti tokius kraštus, apie kurios anksčiau tik svajodavau. Vienas įsimintiniausių – Grenlandija. Praleidome ten savaitę, gėrėdamiesi žmogaus beveik nepaliesta gamta, su šunų kinkiniais čiuoždami ant užšalusių ežerų ir gyvendami tikrą klajoklišką gyvenimą.

Ką gali patarti norintiems vykti į kelionę saugiai?

Įsitikinkite, kad nepamiršote draudimo. Jei turite kreditinę kortelę, joje tikriausiai yra kelionių draudimo paslauga jums ir visai šeimai, jei ne, vertėtų įsigyti šią paslaugą ir sumažinti galimų išlaidų riziką nelaimės atveju. Tada būtinai išsiaiškinkite, kokiais kontaktais reikia kreiptis į jūsų draudimo kompaniją atsitikus nelaimei ir pasiimkite šiuos duomenis į kelionę. Na, ir trečia – jei atsitiks nelaimė, rinkite visas sąskaitas už gydymo išlaidas, nes be jų tikrai kils sunkumų atlyginant nuostolius.
Ačiū už patarimus!

Lauktuvės čiabuviams…

Lauktuvės kuprinėje yra labai aktualus dalykas jau nuo legendinio keliautojo Kristupo Kolumbo laikų. Anas naujose žemėse sutiktus čiabuvius dosniai apdalindavo visokiais veidrodėliais, mainais irgi gaudamas šiokių tokių lauktuvių. O ką galime nuvežti kitų šalių žmonėms šiais laikais?

Vienas iš galimų atsakymų – nieko nevežti. Tačiau patirtis rodo, kad hospitality klubų nariams už suteiktą nakvynę ar kitiems keliaujant sutiktiems draugams kartais labai malonu palikti kažką lietuviško.
Tačiau rasti tikrą lietuvišką suvenyrą nėra lengva. Mes ne Rusija, kur imi matriošką ir viskas aišku. Ir ne Didžioji Britanija, galinti visus apdalinti savo žaisliniais Londono cab’ais ar telefono būdelėmis. Tenka suktis su tuo, ką turime.

Atvirutės. Ko gero, banaliausias suvenyras, bet nedidelis, lengvas, nebrangus ir tikrai parodantis šalį, iš kurios atkeliavo. Paprastai vežamės bent dešimt didesnių ar mažesnių atviručių, kurios praverčia įamžinant susitikimą su menkai pažįstamais žmonėmis.

Paplepėjai dvi valandas traukinyje su meksikiečiu – še atvirutę. Pavakarieniavai su žydų porele, žinančia Jasikevičių, bet nežinančia Lietuvos – imkit ir nuo šiol žinokit. Paprasta.
Niekučiai. Dar keli daiktai iš nedidelių, pigių ir malonių serijos. Magnetukai ant šaldytuvo su trispalve, ženkliukai, alaus atidarytuvai su lietuviška simbolika, žiebtuvėliai, tušinukai… Viskų egzempliorių taip nuoširdžiai nesusikrauname, bet preliminariai paskaičiuojame, kiek nakvynių pas hospitality klubų narius turėsime ir paimame suvenyrų bent jau šiems atvejams.

Šokoladai. Į Pietų Ameriką tikrai neimsime, tačiau mažesnių kalibrų kelionėms įsidėdavome po lietuvišką šokoladą ir saldainių dėžutę – tam, kad širdis galėtų džiaugtis, pamačius ir nuostabos išsprogusias kokios mažos mergaitės akis, kai pavaišini ją lietuviškais saldumynais.

Gėrimai. Lietuviškos “Bobelinės” vežamės visada. Niekam nedovanojame, bet gurkštelti leidžiame. Gėrimų problema yra jų svoris, vieta kuprinėje ir riboti pervežimo kiekiai. Be to, parsivežti gėrimų visada maloniau, nei išsivežti.

Muzika. Turbūt, lengviausias ir smagiausias dovanoti dalykas. Ji neužima daug vietos – telpa į tą patį ausinuką, o kai susitinki su draugais, gali šiais įrašais keistis. Tada vyksta vadinami tarptautiniai mainai, po kurių lietuviški “Pieno lazeriai”, “Žalvarinis”, Jurga ir kiti atlikėjai jau skamba Kinijoje, Indijoje, Gruzijoje ir daugelyje kitų šalių.

Žemėlapis. Čia gal ne tiek dovana ar suvenyras, kiek labai naudingas daiktas edukuojant sutiktus vietinius žmones ir keliautojus, kuriems nuolat kyla klausimas: “What the hell is Lithuania?”. Pasiimi žemėlapį (geriau, Europos kontekste), išskleidi, apšvieti protus ir krauni atgal į kuprinę.

Štai taip mes sprendžiame lauktuvių problemas. O jūs?

Netgi jei ausinėse skamba “Laskovy maj” ar Ostapenkos “Dviratukas” – keliauti su muzika vis tiek smagiau. Muzika atpalaiduoja, sustiprina patirtus įspūdžius, padeda prisiminti gimtuosius namus ar smagias akimirkas. Galiausiai – ji užima labai nedaug vietos.

Praėjo tie laikai, kai norint turėti skambesį ausyse į kelionę reikėdavo pasiimti gremėzdišką ausinuką ir krūvą kasečių ar kompaktinių plokštelių. Dabar gudrūs mokslininkai viską taip suspaudė, jog tonos mėgstamos muzikos puikiai telpa į mažojo pirštelio dydžio aparatukus. Taigi – spustelim nuorodą ir skaitom toliau.

Pirmiausiai trumpai pasidalinkime informacija apie mp3 formatą, iki skausmo pažįstamą kiekvienam, turėjusiam reikalų su kompiuteriais ir muzika juose. Išvalius audio įrašą nuo visokių papildomų detalių, pavyko jį kelis kartus sumažinti. Žinoma, prarasta nemažai kokybės, tačiau atrasta tai, kas leidžia šiuolaikiniams žmonėms vienu metu kišenėje turėti kelis šimtus ar tūkstančius dainų.

Muzika telefone: telefoną į kelionę tikriausiai vešitės bet kokiu atveju. Jeigu jis iš naujesnių modelių, tikriausiai talpina savyje ir mp3 failus. Išnaudokite šią galimybę ir galbūt papildomai neprireiks vežtis ausinuko.
Tonos muzikos: jie būna įvairiausių formų, talpos ir galimybių. Jų pilna kiekvienoje technikos parduotuvėje. Mp3 ausinukus gamina šimtai įvairiausių gamintojų, o į nuorodą įdėjome “Creative” vien dėl to, kad patys šio gamintojo kūrinėlį turime ir dar nenusivylėme. Beje, yra ir ausinukų su garsiakalbiais (dėl to nesu tikras, ar šiuo atveju “ausinukas” yra tinkamas pavadinimas), kurie leidžia muziką klausyti ne tik vienam žmogui, bet ir kompanijai. Kartais labai naudinga funkcija.

Mados aukoms: atrodo, kad “Apple” rankose viskas virsta auksu ir yra išgraiboma iš parduotuvių pirmąją pristatymo dieną. Taip ir su iPod nano – smulkučiai 8 Gb talpos monstrai, kaip ir kiti šio gamintojo modeliai, užsikariavo stilingų, madingų ir kokybiškų žmogaus draugų titulą. Sunku pasakyti, kaip yra iš tiesų. Atrodo tikrai viliojančiai, bet manau, kad galima rasti pigesnių atlernatyvų.

Kai ausinuką jau turite, nepamirškite apie jo saugumą. Jei mėgstate užmigti klausantis muzikos, kokiame mažiau saugiame oro uoste ar traukinyje galite pabusti tik su ausinėmis. Be to, jei nesivežate kompiuterio ar kitokios talpyklos su didesnėmis muzikos atsargomis, įsirašykite į ausinuką tai, ką tikrai norėsite klausytis, ypač jei ausinuko talpa nėra didelė.

O kokios talpos reikia? Apetitas auga bevalgant – jei anksčiau mums patiems užtekdavo 2 Gb, dabar jau ir 8 Gb norėtųsi. Labai grubiai – į 1 Gb telpa iki 250 gerai suspaustų vidutinės trukmės dainuškų. Taigi kraukite atsargų tiek, kiek telpa ir neužmirškite kelionės metu pasidalinti su sutiktais keliautojais savo mėgstama muzika – tokie mainai būna labai smagūs ir įdomūs.

Egiptas – pagrindiniai fokusai

Salam aleikum, draugas, Paksas nekaltas, aplinka kalta, užsuk tik pažiūrėti, svečių knygoje pasirašyti, aš ne Alibaba! Tokių ir panašių frazių iš Egipto parsiveš kiekvienas, kuris ten nors kartą įkišo koją ir susidūrė su vietiniais prekeiviais. Tokių tautiečių yra tikrai daug. Jūsų nuomone, net per daug.

Egiptas – nuostabi šalis, praktiškai gyvenanti iš turizmo. Bepigu – vienintelis išlikęs didysis pasaulio stebuklas, vienos seniausių pasaulio civilizacijų likučiai, fantastiški paplūdimiai ir siaura, bet gyvūnijos pilna Raudonoji jūra. Nenuostabu, kad ši kryptis ypač dažnai atsiranda lietuvių keliautojų planuose.

Turizmo statistika rodo, kad praėjusiais metais sausio – rugsėjo mėnesiais į Afrikos šalis vykstančių lietuvių skaičius padidėjo 40 proc. iki 35,7 tūkst! Neabejotinai vilko dalį pasiglemžė Egiptas ir dar labiau tikėtina, kad ne tik Andrius Rimiškis, bet ir daug daugiau tautiečių ten sugrįžta ne pirmą kartą.

Egiptas – fantastiška šalis. Patys perskrodėm jį nuo Aleksandrijos švyturio griuvenų iki karštojo Abu Simbelio, o vėliau plovėm pavargusias kojas Raudonojoje jūroje ir patyrėme vieną įdomiausių iki šiol kelionių momentų – povandeninio pasaulio pažinimą.

Tačiau panašu, kad lietuviai Egiptą pernelyg sureikšmina, užuot bandę ieškoti kitų ne mažiau nuostabių žemės kampelių. Tai ne mūsų, o jūsų pačių balsas, nes mėnesį crossroad.lt vykusiame balsavime nusprendėte, kad būtent Egiptas lietuvių yra labiausiai pervertinama šalis.
Kuri šalis labiausiai pervertinama lietuvių turistų?

72 (44%) – Egiptas
10 (6%) – Tailandas
45 (27%) – Turkija
7 (4%) – Ispanija
6 (3%) – Marokas
21 (13%) – Nė viena

Kas dar įdomu? Dešimtadalis jūsų pasakė, kad nė viena šalis negali būti pervertinta. Taip, tiesos yra – jeigu žmogui ten gerai, jis jaučiasi patogiai ir patiria gerų emocijų, apie pervertinimą kalbėti tikriausiai nereikėtų. Tačiau bendroji nuomonė atsispindi skaičiuose ir mes iš esmės linkę jai pritarti. Egiptas puikus, bet pasaulyje ir be Egipto dar yra ką pamatyti…

Kažkaip olimpinis principas nubudo ir organizatoriams pratęsus konkurso anketų pateikimo laiką dviem savaitėms prisiruošiau pateikti paraišką įdomiausiam nuotykiui. Ko jau ko, o nuotykių keliaujant turėjome sočiai, bet labiausiai vertas dėmesio pasirodė azerbaidžanietiškas svetingumas.

Pristatau:

Azerbaidžanietiškas svetingumas
Į Azerbaidžaną su Žydre vykome neturėdami nei rezervacijų viešbučiuose, nei konkrečių planų. Norėjome aplankyti Baku, po to nuvykti į Kalnų miestelį Lahič ir grįžtant atgal į Gruziją vienai nakčiai sustoti Saki mieste. Tikėjomės įprastos savarankiškos kelionės, tačiau azerų svetingumas greitai privertė pakeisti mūsų nuostatas.

Pirmiausiai su rytietišku svetingumu susidūrėme dar Azerbaidžano konsulate Tbilisyje. Tikriausiai lengviau būtų autostopu nuvykti į mėnulį, nei gauti vizą šioje įstaigoje. Nurodytu laiku reikia atvykti, užsiregistruoti ir gavus mokėjimo dokumentą vykti į kitame miesto gale esantį banko skyrių. Po to reikia laukti tris dienas ir nurodytu laiku vėl atvykti į konsulatą, palikti pasą su apmokėta sąskaita, o po pietų atvykti dar kartą ir atsiimti pasą su viza.

Sužinojus apie tokią sistemą ir pamačius eiles žmonių, kasdien laukiančių prie ambasados, akimirkai praradome viltį – visiškai nesinorėjo pažintį su Tbilisiu iškeisti į vizos formalumų tvarkymą. Tačiau maldavimų lavinos prispaustas konsulato darbuotojas neatsilaikė ir paprašė palaukti, kol atvyks pats konsulas.

„Padėkite mums pamatyti Azerbaidžaną“, – šio argumento užteko, kad suminkštintume ir jo širdį. Vietoj trijų dienų tampymosi su įvairiausiais dokumentais, viza buvo padaryta per kelias akimirkas, o konsulas gal dešimt minučių pasakojo mums apie Azerbaidžano lankytinas vietas, žavėjosi atvirute su Vilniaus panorama ir kelis kartus užsiminė, kad jo šaliai atidarius konsulatą Lietuvoje jis labai norėtų ten dirbti.
Sėkmingai susitvarkę su pirma užduotimi po poros dienų jau sėdėjome naktiniame traukinyje iš Tbilisio į Baku. Keturviečiame kupė sutikome ir du azerus – Tufaną ir Bachlulą. Iš karto pagalvojau, kad pirmasis, slepiantis veidą po įspūdinga barzda, yra šventikas, o kitas, pasipuošęs dailiu kostiumu – tikras verslininkas. Klydau. Abu bendrakeleiviai buvo archeologai, grįžtantys iš Gruzijoje vykusio tarptautinio seminaro.

Tyla truko neilgai. Kurį laiką jie stebėjo, kaip mes nerangiai kuičiamės, nerasdami vietos savo kuprinėms, kol Tufanas neiškentęs nusikvatojo: „Tai taip ir sėdėsite apsikrovę?“. Už liežuvio traukti naujųjų draugų nereikėjo – po kelių minučių abu jau vienas kitą perrėkdami pasakojo mums savo įspūdžius, aptarinėjo Kalnų Karabacho problemą ir gyrė mūsų pasirinkimą aplankyti Azerbaidžaną, o ne Armėniją.
Vos kirtus sieną, draugai visai įsismagino – išsitraukė savo vakarienę ir puolė mus vaišinti, užsigeriant azerbaidžanietiška trauktine. „Betgi jūs musulmonai“, – negalėjome patikėti. „Mes šiek tiek kitokie musulmonai, laisvesni“, – paaiškino naujieji draugai.

Visą vakarą klausėmės neįtikėtinų istorijų apie archeologinius kasinėjimus šios šalies žemėse, apžiūrinėjome jų iškastų moters su vaiku rankose griaučių nuotraukas. Archeologams čia tarsi rojus, nes Azerbaidžanas glaudžia vienos seniausių kultūrų palikimą. Baksteli su kastuvu į žemę – ir laukan jau veržiasi arba naftos šaltinis, arba senovinės vazos, įrankiai ir interjero elementai. Nenuostabu, kad įsitraukę į šias istorijas, atmiežtas gausybe tostų ir palinkėjimų, miegoti nuėjome gerokai po dvyliktos, pasibaigus ir azerų trauktinės, ir mūsų menkoms „bobelinės“ atsargoms.

Kitą dieną priartėjus išsiskyrimo akimirkai paaiškėjo, kad mūsų draugai taip paprastai neketina palikti lietuvių porelės ramybėje. Jie įgrūdo mums į kuprines namuose pagaminto medaus ir pareiškė, kad jau suplanavo susitikimus su savo pažįstamais kituose kelionės taškuose. Nieko rimto nesitikėjome, kol po Baku praleistos dienos nuvykus į kalnų miestelį Lahič, jau prie autobusiuko mus pasitiko stambus vyriškis su ūsiukais. „Jūs mūsų draugai iš Pabaltijo?“, – paklausė jis ir net nelaukęs atsakymo čiupo vieną iš mūsų kuprinių.

Pabandėme jam pasakyti, kad iš pradžių norėtume susirasti svečių namus, apsistoti, o tada galėtume vėl susitikti su juo, tačiau sulaukėme gana konkretaus atsakymo: „Mūsų kaime kiekvienas namas – viešbutis“. Teko nulenkus galvas kulniuoti paskui Achmedą į jo namus, kuriuose jau laukė vaišėmis nukrautas stalas. Buvome gana išalkę, todėl labai nesipriešindami kibome į avienos kotletus su gardžiomis salotomis. Šeimininkas sėdėjo kitoje stalo pusėje ir gliaudė mums riešutus, kol jo dukros nešė ant stalo arbatą, užkandžius ir saldumynus, o žmona virtuvėje gamino vis naujus patiekalus.

Neįtikėtina. Prieš mus sėdi pirmą kartą gyvenime matomas žmogus ir kartu su savo šeimos nariais elgiasi taip, tarsi svečiuose viešėtų kokios nedidelės valstybės prezidentas! Jautėmės nejaukiai, tačiau greitai slogutis išsisklaidė, nes naujasis draugas buvo tikrai įdomus žmogus ir su juo buvo lengva bendrauti. Vėl kalbėjomės apie Kalnų Karabacho okupaciją, gyvenimo mažame kaimelyje privalumus ir trūkumus, jo šeimą.
Vėliau Achmedas mums surengė puikią ekskursiją po Lahič miestelį, pasakodamas apie senovinę vandentiekio sistemą, namų statymo ypatumus, kai tarp kelių akmenų eilių sienoje įterpiamas medinis balkis, padedantis amortizuoti svyravimus žemės drebėjimo metu. Aplankėme keletą jo draugų, meistraujančių visokius ūkiui reikalingus įrankius ar renovuojančių senus indus. Užsukome ir į muziejų, kuriame dirba šeimininko žmona.

Vakaras prabėgo Achmedo namuose, ragaujant dar sotesnę už pietus vakarienę ir žiūrint azerbaidžanietiškas žinias bei futbolo rungtynių transliaciją. Buvo akivaizdu, kad ši šeima nėra pasiturinti, tačiau mes buvome aptarnaujami kaip karaliai. Tik spėk apie ką nors pagalvoti ir tas daiktas jau nešamas ant stalo ar brukamas į rankas. Smagiausia, kad šeimininkas periodiškai sulaukdavo skambučio iš Baku, ir atsakinėdavo Tufanui, kaip mes jaučiamės ir ar esame patenkinti.

Žinoma, kad buvome patenkinti, tik gal kiek pavargę, nes nuolatinis trijų dienų bendravimas jau pradėjo sekinti. Tikėjomės kitą dieną pabėgti nuo to rytietiško svetingumo ir rasti bent pusdienį sau. Deja – jau pakeliui į Saki mus pasivijo Tufano skambutis: „Kai atvyksite į miestą, paskambinkite šiuo numeriu ir jus pasitiks mano draugas“.

Po trumpo pasitarimo nusprendėme šį kartą draugystės atsisakyti, nes trečią kartą klausyti pasakojimų apie Kalnų Karabachą nebeturėtume jėgų. Nakvynės vietą ir kelias žymias vietas susiradoe patys, o kitą dieną po smagaus pokalbio su muitininkais, kurie elgėsi ne kaip pareigūnai, o kaip seni draugai, palikome Azerbaidžaną, išsiveždami čionykštį svetingumą, kaip netikėtą ir smagų nuotykį.

Ramiai, be jokiu turbulenciju, dideliu velavimu ir kitu nesamoniu, nusileidome Karakase. Pirmi ispudziai labai kontraversiski – dvigubai palankesnis juodosios rinkos kursas, triuksmas iki velumos, parkais vadinami dangoraiziai ir gana neblogas alus. 🙂

Karakasas vadinamas ne tik Venesuelos oficialia, bet ir vagiu bei plesiku sostine. Tiesa pasakius, vakarais cia tikrai nejauku – gatves pilnos besislaistanciu vyrioku, todel net taksistas, atvezes mus is oro uosto, pataria nusiimti mano visai paprastuti sidabrini zieda, nes maza kas.

Pakeliui i viesbuti prisiziurime visko – ir is papludimio griztanciu pusnuogiu miestieciu, kuriu gigantiski amerikietiski automobiliai uzkemsa gatves, ir savo krutis be jokiu uzuolanku demonstruojanciu prostituciu… Krutys, beje, gana neblogos, taciau mazai tiketina, kad naturalios 🙂

Niekas taip nedziugina, kaip laiko skirtumas – atsikeli ir jauti, kad dabar maziausiai trecia valanda dienos. Pasiziuri i laikrodi – tikrai, devinta ryto. Mano tinginystes svajoniu salis. Tiesa, mobilusis telefonas tinka tik laikui pasitikrinti irpazadinti – rysio neturime visiskai, tad atleiskite, jeigu beprasmiskai bandete pastaruoju metu mums paskambinti ir nepavyko.

Netrukus ikalsime platesni pasakojima apie Karakasa – pirmaja musu keliones stotele. Ir nuotrauku idesime, nes jau turime keleta. Siandien pavyko susisaudyti Gajanos viza, rytoj tikimes ta pati padaryti su Brazilijos viza, o treciadieni jau nesime mesas is Karakaso i pajuri, kur pailsinsime siek tiek pavargusias nuo sunkiu batu kojas ir istiesime siek tiek pavargusias nuo sunkiu kupriniu nugaras.
P.s. Kad jus zinotumete, kokia ironiskai kvaila yra liftu sistema Karakaso dangoraiziuose… :)) Kada nors butinai papasakosime placiau.

Svepluojam toliau. Siandien bylosiu apie pinigus, kurie cia gana egzotiski tiek del savo paveiksleliu, tiek del keistokos gryninimo ir keitimo sistemos. Kai kuriuos pinigines rebusus jau iveikeme, taciau kitiems dar prireiks laiko.

Vienetai ir tukstanciai

Nusprende karta Venesuelos vadovas sustiprinti salies ekonomika. Ir sustiprino: nubrauke nuo kupiuru tris nuliukus ir pavadino si bolivara stipriuoju (bolivar fuerte). Is esmes daugiau niekas nepasikeite, nors ne, meluoju – pasikeite monetos ir banknotai.

Nuo siu metu sausio pirmos ant ju kur kas maziau nuliuku, taciau atsirado visokiu idomiu zvereliu nuotrauku. Tiesa, rinkoje vaiksto ir senieji bolivarai, todel labai svarbu nepasimesti ir kai gauni graza senaisiais banknotais, per anksti neapsidziaugti, kad turi keleta tukstanciu.

Rinkos ypatumai

Oficialus bolivaro kursas – apie 2 bolivarus uz doleri. Smagu, bet kai supranti, kad visa rinka gyvena pagal juodaji kursa, kai uz doleri mokama dvigubai daugiau bolivaru (vietiniai gauna iki 5 bolivaru uz baksa), tada jau nebe smagu, o graudu.

Tiesa, pinigus juoduoju kursu paslaugiai keisti siulo daug kas – nuo taksisto iki vyrioko gatveje. Ir kursai ju ivairus – nuo triju iki keturiu bolivaru uz doleri. Telieka apsispresti del sios rizikos, nes baudos, sako, gresia nemazos.

Ne gryninimuisi!

Taip jau atsitiko, kad doleriu issikeiciau nepakankamai, todel nenumaldomai arteja momentas, kai teks grynintis. Bankomatu cia gyvas velnias, bet stai beda – ne vienas neduoda pinigu. Surinkus visus pinus ir nurodzius pinigu suma, sistema papraso kazkokiu dvieju skaiciu is tavo ID numerio ir tada gali vesti ka nori, nors ir mociutes gimimo data – sistema luzta.
Rytoj eisim i koki rimtesni banka aiskintis, kas ir kaip. Savijauta keista – zinai, kad pinigu turi, bet pasiimti negali. Gal jus koki recepta zinot? 🙂

Atvykdami į Karakasą kažkiek bijojome. Žiniasklaidoje pilna nuostatų, kad tai miestas su pavojingiausiomis gatvėmis, aršiausiais vagimis ir užpuolikais. Yra tiesos – čia pilna rajonų, į kuriuos geriau nekišti nosies. Tačiau kai atrandi savo kampą šiame dūzgiančiame mieste, supranti, kad gyvenimas čia daug įvairesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Mūsų kampas – tai jauki Gran Sabana rajono Bella Monte gatvė. Tai nėra vienas saugiausių rajonų, nors jame nuolat patruliuoja policija, dienomis batų, kvepalų ir kitų gėrybių parduotuvėse knibžda prakutę miestelėnai, o vakarais iki begalybės skamba pietietiška muzika ir girdisi romą gurkšnojančių miestiečių pašnekesiai.

Mūsų gatvę netgi sunku pavadinti gatve. Tai greičiau skersgatvis, jungiantis dvi pagrindines rajono arterijas. Galėtų būti tiesiog niūrus užkampis, tačiau toks nėra, nes jį nuspalvina žmonės – nuolatiniai šio skersgatvio gyventojai ir lankytojai.

Pradėkime nuo Saulio. Taip, skamba beveik kaip Saulius, tačiau kirčiuoti reikėtų „u“ – saUlis. Vaikinukas tam tikromis dienomis dirba viešbutyje „Cristal“, kur budi kiaurą naktį, paduoda svečiams raktus ir persimeta su jais bendromis frazėmis. Saulis yra atvykęs iš provincijos, tačiau savo viltis sieja su Karakasu – čia mokosi ir ateityje tikisi tapti naftos platformų inžinieriumi.

Nuo jo tamsaus gymio veido nedingsta šypsena, o bendraudamas su užsieniečiais Saulis nuolat stengiasi įterpti vieną kitą anglišką žodį, skirtingai nei kiti šio viešbučio budėtojai, griežtai kalbantys tik ispaniškai.

Šypsenos – jos čia vyrauja. Tik pabandykit užeiti į greta viešbučio esančią užeigą, pasivadinusią „artistų įkvėpimu“. Tiesa, artistų čia mažai, užtai vieną vietą prie baro kasdien rezervuoja pagyvenęs vadybininkas apskritu pilvuku, visą vakarą geriantis populiariausią „Polar“ alų ir pasitraukiantis nuo savo kėdės tik reikalui prispyrus.

Vakarais ši vieta prisipildo įvairiausių žmonių. Smagu stebėti, kaip jie vieni kitus pažįsta, sveikinasi ir bendrauja, retkarčiais į savo kūno kalbą įterpdami ir keletą salsos judesių – juk garsiakalbiai nuolat groja šią muziką.

Moteris už baro – tikroji šios užeigos siela ir šeimininkė. Jos šypsena skatina užsisakyti dar ką nors, o kai atsisveikindamas išgirsti „Hasta mañana“, suvoki, kad niekur nedingsi – rytoj čia vėl reikės sugrįžti.

Vakarais ši užeiga prisikemša įvairaus plauko „artistų“, visi net netelpa į vidų. Todėl lauke pristatyta staliukų, kurie priglaudžia pasiilgusius gryno oro. Tokius, kaip mes. Lauke smagu, nes iš čia atsiveria puiki panorama į visą skersgatvio gyvenimą.

Kitus staliukus vakarais nugula miestiečiai – draugai, šeimos, artimieji. Chaotiškas pašnekesių šurmulys, atmiežtas bent trimis skirtingomis melodijomis iš gretimų užeigų, primena Palangą. Bet čia daug smagiau, nors ir nėra jūros, o rektarčiais pasieniu pravažiuoja ir vos neužkliudo įžūlaus liliputo vairuojamas motociklas.

Kartais jis tiesiog pralekia pro šalį, o kartais sustoja prie kito stalelio ir pabučiavęs ten sėdinčią moterį, persimeta keliais žodžiais. Tą moterį bučiuoja daug praeivių, jos paslaptingumas ir pabrėžtinis atsipalaidavimas rodo gana aukštą statusą. Matyt, vienos iš gretimų užeigų šeimininkė, kaip ir šalia nuolat sėdintis aukštas vyriokas, nuolat spaudžiantis praeiviams ranką.

Netoliese yra ir daugiau populiarių žmonių. Jiems praeiviai taip pat spaudžia ranką, tačiau kiek kitaip. Kaire ranka jie kyšteli pluoštelį bolivarų, tuo pačiu metu beveik nepastebimai suliesdami dešines rankas. Tarp pirštų nuslenka ir į rankovę įkrenta baltas mažas paketėlis. Kai netrukus skersgatviu pražingsniuos policijos pareigūnai, apie buvusius mainus niekas net neprisimins.

Gatvės gyvenimas pasibaigia už kelių dešimčių metrų, kur vienos durys veda į atsarginį pulo klubo įėjimą, o priešingoje pusėje iki išnaktų veikia interneto kavinė. Čia irgi renkasi savotiška publika. Apkūnios merginos skęsta svajonėse, žiūrėdamos filmukus apie Mis Venesuela. Trumparegis spygaujantis paauglys, pasislėpęs po „Long John“ slapyvardžiu ir animaciniu avataru žada paauglėms iš Kroatijos amžiną meilę. Dvi kėdes vienu metu užsėdantis vyriškis moko sūnų žaisti strateginį žaidimą „Warcraft“.

Gatvelė tęsiasi toliau, tačiau išskyrus apdžiūvusias palmes ir neįtikėtino storio moteriškę prie užkandžių kiosko, daugiau nieko ypatingo nėra. Na, galbūt dar verta paminėti kirpyklą, išsikabinusią holivudinių gražuolių nuotraukas, tačiau visus kerpančią standartiniu ežiuku arba bliūdeliu. Toje kirpykloje dar laksto mažas gana stilingai nuskustas spanielis.

Sunku nepaminėti ir „Don Sol“ klubo – į jį iki aušros traukia jaunuoliai, kuriems gamta nusprendė skirti kiek daugiau išbandymų. Kai kurie iš jų nesislėpdami laikosi už rankučių, kiti drovisi ir iš klubo išeina tarsi atskirai, tačiau susitvarkę šukuosenas ir išpašiotus rūbus, jau už artimiausio kampo puola vienas kitam į glėbį.

Graži meilės, linksmybių ir kvaišalų imperija šurmulingame skersgatvyje turi ir savo prieskonių. Vienas iš jų – mažas benamis, kasdien susirandantis sau naują žaislą. Vieną vakarą jis spigina neoniniu šviestuvėliu, kitą kartą jau demonstruoja sulankstytą dviračio vairą, o auštant susirango prie uždarytos rūbų parduotuvės ir snaudžia.

Kito skersgatvio gyventojo vertybės aiškios – ant nugaros jis nuolat tempia maišą skardinių, ir jeigu tuo metu, kai jis eina pro šalį, neturi skardinės ant stalo, būtinai pamatysi ištiestą jo ranką. Barzdotas garbanius, žirkles paskutinį kartą matęs pernai, o dušą – dar seniau. Kelis kartus jį ignoruojame, tačiau galiausiai įberiame į saują porą bolivarų ir išgirstame trumpą „gracias, señor“. To gana, to visiškai gana.

Netrukus kulniuojame namo, palikdami už nugarų visą šurmulį ir pakilę į viešbučio kambarį sandariai uždarome langus. Jau žinome, kad mūsų skersgatvyje iki ankstyvaus ryto skambės skirtingi ritmai, šūkaus žmonės, vėliau juos pakeis į užeigas atvežtų butelių skambėjimas ir rytinio skubėjimo į darbus šurmulys.

Taip, tai triukšminga. Tačiau mums tai patinka.

Papasakosime apie vieną smagų nutikimą Velykų sekmadienio vakare, kurio liudininkais tapome mes, kartu su kaimynystėje gyvenančiais belgais. Tačiau pirmiausiai turėsite atspėti mįslę – ką daro tas vyriokas nuotraukoje?

Ne, tai ne Osama, grįžtantis suvesti likusių sąskaitų. Tai net ne vienišas žudikas, besitaškantis turistų krauju. Šis vyriokas – paprastas Santa Fe kaimelio gyventojas, parodęs mums paprastesnį būdą, kaip pasigaminti sau vakarienę.

Nežinome net jo vardo – kiekvieną kartą to paklausius, jis atsakydavo kažką panašaus į „pasauliui nesvarbus mano vardas“. Taip ir praminėme jį „pasauliu“, originalo kalba – senjoru El Mundo.

Pradedame gaminti vakarienę.

Pirmas žingsnis: apvyti palmės kamieną dviem virvėmis, sudarant kilpas kojoms įkišti. Kai viena kilpa užsifiksuoja, kitą galima atpalaiduoti ir permesti aukščiau. Pramokus šio meno galima per porą minučių įlipti į kelių metrų aukščio palmę. Alpinistų terminologija kalbant, tai kažkas truputį panašaus į priešistorinius žumarus (arba žmarus). 🙂

Antras žingsnis: pasiekus palmės viršūnę, sutvirtinti abi virves, pradėti krapštyti kokosus ir mėtyti juos žemėn. Pakankamai pavojingas užsiėmimas stovintiems apačioje ir žiopsantiems, kas dabar bus.

Trečias žingsnis: sliuogti žemyn.

Ketvirtas žingsnis: ilgu peiliu apkapoti kokosus taip, kad būtų praskelta nedidelė anga į viduje esančią ertmę su kokosų pienu.

Penktas žingsnis: ragauti. 🙂 Žiauriai skanus dalykas.

Šeštas žingsnis: išgėrus pieną, perskelti kokosą ir kietesniu žievės gabalėliu išskobti dieviškai gardų kokoso vidų.

Septintas žingsnis: sumokėti senjorui El Mundo porą bolivarų už spektaklį, kad galėtų, kaip pats užsiminė, nusipirkti romo. Ką gi, skanaus ir jam, ir mums, ir jums, jei kada sugalvosite tokiu natūraliu būdu pasigaminti vakarienę.